slavzmai, slavýbės, skoliniai iš slavų kalbų. Nuolatiniai artimi baltų ir slavų kalbų kontaktai lėmė nemažai slavizmų baltų kalbose. Slavizmi sudaro apie 1,5 % bendrinės lietuvių kalbos leksikos, tarmėse (ypač rytinėse ir pietinėse) – dar daugiau. Pagal kilmę slavizmai skirstomi į baltarusizmus (gudybes), polonizmus, rusizmus. Dėl slavų kalbų bendrumo ne visada aišku, iš kurios kalbos atėjo žodis, jis laikomas tiesiog slavizmu. Pagal paplitimo laikotarpį slavizmai skirstomi į senuosius ir naujuosius (laiko riba sąlyginė ir įvairių mokslininkų nustatoma skirtingai, bet atsižvelgiant į istorines aplinkybes, naujieji slavizmai paplito nuo 20 amžiaus vidurio).
Ankstyviausi slavizmai baltų kalbose datuojami 9–11 a., kai dažniausiai buvo skolinamasi iš rytų slavų vakarinių tarmių (pvz., čerpė, lenkas, muilas, muitas, stiklas, turgus). Nuo 13 a. daugiausia skolinių atėjo iš baltarusių kalbos ir jos tarmių. 14–17 a. oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžios įstaigų kalba tapo slavų kanceliarinė kalba, tai prisidėjo prie slavizmų plitimo iš baltarusių kalbos ir jos variantų (pvz., adyna ‘valanda’, blynas, botagas, gadynė, grybas, kaladė ‘trinka’, knyga, miestas, parakas, pyragas, sermėga). Nuo 15 a. per Bažnyčią, mokyklas, aukštuomenę pradėjo stiprėti lenkų kalbos įtaka (pvz., kolioti ‘koneveikti’, štančka ‘virvelė, gumelė’). Nuo 19 a. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei tapus Rusijos imperijos dalimi padaugėjo rusizmų – slavizmų iš rusų kalbos.
Gausiausią slavizmų dalį sudaro baltarusizmai. Baltarusių ir lenkų kalbų bendrybės ne visada leidžia tiksliai nustatyti slavizmų kilmę, dažnai lenkų kalbos žodis būna paimtas ne tiesiogiai iš lenkų kalbos, bet per baltarusių kalbą. Dažnai tas pats skolinys gali būti visose trijose slavų kalbose (baltarusių, lenkų, rusų), todėl jo tiksliõs kilmės nustatymas dar sunkesnis (pvz., košė – lenkų kalba kasza, baltarusių kalba kaša, rusų kalba kaša; ponas – lenkų kalba pan, baltarusių kalba pan, rusų kalba pan; sakalas – lenkų kalba sokol, baltarusių kalba sokal, rusų kalba sokol; uzbonas ‘ąsotis’ – lenkų kalba (d)zban, baltarusių kalba zban’).
Dėl gausių kultūros kontaktų su slavais į lietuvių kalbą per slavus patenka nemažai ir kitų (ne slavų) kalbų žodžių. Šie skoliniai t. p. laikomi slavizmais, nes jų integravimo lietuvių kalboje dėsningumai tokie patys kaip slavų žodžių (pvz., stiklas iš senovės gotų kalbos, kaminas iš lotynų kalbos, batas iš prancūzų kalbos, kava iš arabų kalbos, Kalėdos iš lotynų kalbos, krištolas iš graikų kalbos, levas ‘liūtas’ iš semitų klbos, rojus iš indoiranėnų kalbos).
Dabartinėje lietuvių kalboje dalis slavizmų prigijo ir tapo bendrinės kalbos norma (agurkas, bažnyčia, bulvė, dvaras, grybas, karūna, košė, koplyčia, knyga, morka, muilas, muitas, parakas, ponas, sakalas, suknia, vyšnia), dalis liko tarmybėmis arba šnekamosios kalbos elementais (adyna ‘valanda’, uzbonas ‘ąsotis’, torielka ‘lėkštė’).
2666