slavoflai (rus. slavianofily), 19 a. 5–6 dešimtmečio rusų visuomeninio judėjimo srovė; tos srovės veikėjai ir šalininkai. Skelbė savitą (kitokį negu Vakarų Europos) Rusijos imperijos visuomeninės raidos kelią, saugantį konservatyvų patriarchalinį rusų gyvenimo būdą. Priklausė bajorų liberalų konservatyviajai srovei. Konstitucinės monarchijos šalininkai. Kritikavo baudžiavą, teismų neobjektyvumą, smerkė cenzūrą, demaskavo valdininkų savivalę, kyšininkavimą, biurokratizmą. Baudžiavą siūlė naikinti už išpirką skiriant kaimo bendruomenėms žemės. Teigė, kad Rusijoje būtina plėtoti prekybą, pramonę, akcinių bendrovių ir bankų veiklą, tiesti geležinkelius, naudoti daugiau žemės ūkio mašinų. Idealizavo senovės Rusios visuomeninę santvarką, kaimo bendruomenę, plėtojo idealistinę filosofiją (daugiausia religinę kryptį). Ragino rusų inteligentiją suartėti su liaudimi, tirti jos gyvenimą, buitį, kultūrą, kalbą.
Dauguma slavofilų rinko tautosakos ir kalbos medžiagą, pirmieji ėmė tirti Rusijos valstiečių istoriją. Padėjo plėtoti slavistiką, rusų ir užsienio slavų literatūrų ir mokslo ryšius. Savo idėjas 1841–56 skelbė žurnale Moskvitjanin. Išleido straipsnių rinkinių: Sinbirsko rinkinys (Sinbirskij sbornik 1844), Istorijos ir statistikos duomenų apie Rusiją ir jai giminingas tos pačios tikybos tautas rinkinys (Sbornik istoričeskich i statističeskich svedenij o Rossii i narodach ej edinovernych i edinoplemennych 1845), Maskvos rinkiniai (Moskovskie sborniki 1846, 1847, 1852). Leido žurnalus Russkaja beseda (1856–60), Sel’skoe blagoustrojstvo (1858–59), laikraščius Molva (1857) ir Parus (1859). Žymiausi slavofilai: I. ir K. Aksakovai, A. Chomiakovas, V. Čerkasskis, A. Hilferdingas, I. ir P. Kirejevskiai, A. Košeliovas, J. Samarinas. 1861 valstiečių reformos rengimo metu slavofilai suartėjo su zapadnikais, sudarė vieną liberalizmo kryptį.