Slavònija, istorinė sritis Kroatijos rytuose, tarp Dunojaus, Savos ir Dravos upių. Apima Dunojaus vidurupio lygumos pietinį pakraštį. Reljefas kalvotas, centrinėje dalyje yra neaukštų sprūdinių kalnų: Psunjis (didžiausias aukštis 984 m), Papukas (953 m), Diljis (471 m). Svarbus žemės ūkio regionas (auginami kviečiai, kukurūzai, cukriniai runkeliai, linai, plėtojama sodininkystė, gyvulininkystė). Mašinų gamyba, metalurgija, maisto, tekstilės, odos, chemijos, medžio apdirbimo, statybinių medžiagų pramonė. Didžiausi miestai: Osijekas, Slavonski Brodas, Vukovaras, Vinkovcai.
Istorija
6–7 a. dabartinės Slavonijos teritorijoje (iš pradžių vadinta Panonijos Kroatija) apsigyveno kroatų gentys, iki 8 a. pabaigos jos mokėjo duoklę Avarų kaganatui. 8 a. pabaigoje–9 a. gyvavo savarankiška Slavonijos kunigaikštystė (sostinė Sisakas), 10 a. pradžioje Tomislavas Trpimirovičius ją prijungė prie Kroatijos karalystės. 1102 šiai tapus Vengrijos karaliaus valda Slavonija iki 1476 turėjo savo baną, iki 1558 – Saborą (seimą).
1538–1699 didžiąją dalį Slavonijos buvo užėmę Osmanai, vėliau ji priklausė vadinamajam Kariniam pasieniui (Vojna kraina). 1745–1868 gyvavo vasalinė Slavonijos karalystė (pavaldi ir Kroatijai, ir Vengrijai), kuri 1868 kartu su Kroatija ir Dalmatija tapo Vengrijos karalystės dalimi, bet tebeturėjo tam tikrą valdymo ir teismų autonomiją.
Nuo 1918 Slavonija priklausė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei (nuo 1929 Jugoslavija), nuo 1939 – Kroatijos banovinai, nuo 1945 – komunistinei Jugoslavijos federacinei respublikai Kroatijai. Jugoslavijai 1991 iširus Slavonijos teritorijoje vyko įnirtingi mūšiai, jos rytinę dalį serbai kontroliavo iki 1995, vakarinę – iki 1998.
-Panonijos Kroatija