slãvų kabos, indoeuropiečių kalbų šeimos šaka, paplitusi nuo Vidurio ir Pietų Europos iki Ramiojo vandenyno Azijoje. Iš viso kalbančiųjų daugiau kaip 400 mln. (2012: apie 300 mln. žmonių vartoja kaip gimtąją kalbą, apie 100 mln. – kaip antrąją kalbą). Skiriamos trys slavų kalbų grupės: rytų (išnykusi senoji rusų kalba – šiuolaikinių rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbų prokalbė, ir rusinų kalba, laikoma ypatinga ukrainiečių kalbos tarme), vakarų (lechitų kalbų pogrupį sudaro lenkų, kašubų ir išnykusios polabų ir slovinų kalbos, t. p. kai kurių tyrinėtojų priskiriama sileziečių kalba (lenkų kalbos tarmė), lužitėnų kalbų pogrupį – nykstančios lužitėnų žemaičių ir lužitėnų aukštaičių kalbos; atskirą vakarų slavų kalbų pogrupį sudaro čekų ir slovakų kalbos), pietų (rytų pogrupį sudaro bulgarų ir makedonų kalba; vakarų pogrupį – slovėnų, serbų, kroatų, bosnių ir juodkalniečių kalbos; mirusios senoji slavų ir senoji bažnytinė slavų kalbos). Slavų kalbos pasižymi fonetikos, morfonologijos, morfologijos, leksikos, žodžių ir sakinių struktūros ypatingu kalbiniu giminingumu (panašus giminingumo laipsnis būdingas tik tiurkų kalboms). Tai lėmė bendra kilmė ir ilgaamžiai intensyvūs šių kalbų kontaktai. Ilga ir savarankiška slavų tautų raida skirtingomis etninėmis, geografinėmis, istorinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis tapo įvairių struktūrinių, funkcinių ir tipologinių slavų kalbų skirtumų atsiradimo priežastimi.
Slavų kalbos artimos baltų kalboms. Daugelis slavų prokalbės formų yra išlikę dabartinėje lietuvių kalboje ir jos tarmėse, todėl ji turi ypatingą reikšmę slavų kalbų lyginamajai istorinei gramatikai. Vėlyvojoje slavų prokalbėje (kitaip negu baltų kalbose) atsirado kylančio skambesio tendencija, kuri lėmė atvirų skiemenų dėsnį: skiemens ir žodžio gale turėjo būti balsis arba skiemeninis r, arba l. Ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija išnyko, dvibalsiai suvienbalsėjo, atsirado nosiniai balsiai ę ir Ǫ ir redukuoti balsiai ь, ъ. Priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius patyrė tris palatalizacijas, jų junginiai supaprastėjo. Tai gerokai pakeitė slavų kalbų fonetinę sistemą, morfonologinę žodžio struktūrą, supaprastino linksniavimo ir asmenavimo sistemas. Šie pokyčiai atsispindi 9–10 a. susikūrusioje literatūrinėje slavų kalboje, kuri buvo gerai suprantama visiems slavams, nes tarminiai skirtumai buvo neryškūs.
11–12 a. pradėjo kurtis atskiros slavų kalbos. Jose vyko įvairūs redukuotų ir nosinių balsių pokyčiai. Silpnojoje pozicijoje redukuoti balsiai išnyko ir susidarė nauji uždari skiemenys. Prarasta dviskaita (išskyrus slovėnų ir lužitėnų kalbas). Morfonologinė bulgarų ir makedonų kalbų sistema iš sintetinės tapo analitine. Čekų ir slovakų kalbose atsirado nauja ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, o pietų slavų kalbų vakarų pogrupyje – dar ir naujas muzikinis kirtis. Daugelyje slavų kalbų paprastieji būtieji laikai išnyko. Rusų ir baltarusių kalbose atsirado akavimas (balsiai o ir a nekirčiuotoje padėtyje nesiskiria). Vakarų slavų ir makedonų kalbose kirtis tapo pastovus. Visų slavų kalbų leksikoje atsirado daug skolinių iš liturginių ir įvairių kaimyninių kalbų.
Seniausi rašto paminklai (nuo 10 a.) parašyti glagolikos ir kirilikos rašmenimis. Dabar visose vakarų slavų grupės ir pietų slavų vakrų pogrupio kalbose vartojami lotyniškieji rašmenys, rytų slavų kalbose, pietų slavų rytų ir kai kuriose vakarų pogrupio kalbose – iš kirilikos kilę rašmenys.
L: R. Nаchtigal Slavjanskie jazyki Moskva 1963; Nacional′noe vozroždenie i formirovanie slavjanskich literaturnych jazykov Moskva 1978; N. А. Kondrašov Slavjanskie jazyki Moskva 1986; B. Panzer Die slavischen Sprachen in Gegenwart und Geschichte. Sprachstrukturen und Verwandtschaft Frankfurt 1991; O. Poljakov Slavjanskie jazyki. Osnovnye osobennosti. Parallel′nye tеksty Vilnius 1998; R. Sussex, P. Cubberley The Slavic Languages / Cambridge Language Surveys 2006.
1468