slãvų relgija ir mitològija. Pirminių rašytinių šaltinių ir duomenų apie bendrą visų slavų religijos ir mitologijos sistemą neišliko. Slavų religijos ir mitologijos pagrindiniai elementai atkuriami iš antrinių rašytinių šaltinių (svarbių duomenų pateikia vokiečių istoriko Helmoldo Slavų kronika / Chronica Slavorum, baigta apie 1172, J. Łasickio, M. Strijkovskio, J. Długoszo, Bizantijos istorikų, pvz., Prokopijaus Cezarėjiečio, 6 a., veikalai, vidurinių amžių arabų geografiniai aprašymai, 15 a. čekų kronikos, įvairūs teisės ir bažnytiniai dokumentai), archeologinių radinių, etnografijos, tautosakos. 1 a. pabaigoje slavams persikėlus į Vidurio, Rytų Europą ir Balkanų pusiasalio šiaurinę dalį pradėjo klostytis vietiniai variantai. Proceso raidą ir savitumą skatino kontaktai su kitomis tautomis (vakarų slavų su germanais ir keltais, pietų slavų – su graikais, rytų slavų – su baltais, finougrais ir kitomis tautomis).
Helmoldo Slavų kronikos (Chronica Slavorum, baigta apie 1172) pirmas puslapis (Liubeko miesto biblioteka)
Rusios taiskos sutarties su graikais 907 patvirtinimas: kunigaikščio Olego priesaika ginklu ir Perūnu (miniatiūra iš Radvilų metraščio, 15 a. pabaiga)
Pagal mitų personažų funkcijas, jų įtaką žmogui ir kita, kai kurie tyrinėtojai (V. Toporovas, V. Ivanovas) skiria žemesnįjį ir aukštesnįjį mitologinį lygį. Aukštesniajam priskiria dievus (Perūną, Velesą), kurių funkcijos yra bendresnės (ritualinė, teisinė, karo, vegetacijos), jie susieti su oficialiu kultu. Žemesniojo mitologinio lygio dievai (Podas, Čiūras) siejami su sezoninėmis apeigomis, namų ūkio ir žemės darbų ciklais. Seniausi slavų mitologiniai vaizdiniai siejami su maginiais ritualais, atliekamais siekiant sėkmingos medžioklės, žūklės, derliaus, šeimos gerovės, t. p. su vėlių, protėvių (ypač baltarusių, lenkų tradicijose) kultu. Rytų ir vakarų slavai skyrė vėlių pavasario ir rudens kulto laiką. Būdavo atliekami įvairūs ritualai (mirusiųjų dvasios kviečiamos į namus vaišių, joms paliekama atviri langai ir durys). Archajiško mitologinio vaizdinio apie gyvąjį numirėlį (Navją, vampyrą) fragmentų išlikę pasakose. Jį mini Kosmas Prahiškis (12 a.), išlikę duomenų, kad dar iki pradedant garbinti Perūną būdavo aukojama vampyrams.
Slavų žemesniojo lygio mitologijoje gausu neindividualizuotų, neantropomorfizuotų piktųjų dvasių (naminiai, miškiniai, vandeniai, undinės, laumės), kurios, manoma, t. p. sietos su gyvuoju numirėliu ir vėlėmis, laikytos galinčiomis paveikti žmonių likimus. Išplėtoti mitologiniai vaizdiniai apie mirtį (glaudžiai siejama su įvairiomis ligomis – jų personifikavimą atskleidžia burtažodžai, pasakos, padavimai), vaisingumą (atsispindi kalendorinėse apeigose).
Aukščiausias mitologinis lygis slavų mitologijoje, ypač rytų ir vakarų slavų tradicijose, formavosi 8–9 amžiuje. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pagrindinis dievas buvo griaustinio dievas Perūnas (bet slavų mitologijoje nėra dievo – pasaulio kūrėjo, koks žinomas daugelio kitų tautų mituose). Kijevo kunigaikščio Vladimiro Sviatoslavičiaus 980 sudarytame rusų dievų panteone jam skiriama aukščiausiojo dievo funkcija. Šiam panteonui priskiriami dievai Velesas (dar vadinamas Zmiulanu, mituose veikia kaip Perūno priešas), Svarogas, Semarglas, Dažbogas, Stribogas ir deivė Mokoša. Panteonas oficialiai gyvavo iki kunigaikščio krikšto 988 (po jo Kijeve stovėję šių dievų stabai buvo nuversti).
Vakarų slavų mitologijoje gausu dievybių, siejamų su vietiniais kultais, išlikę gana išsamių žinių apie šventyklas, žynius. Iš vakarų slavų dievų dažniausiai minimi Sventovitas (laikomas aukščiausiuoju dievu, siejamas su burtais), Trigalvis (manoma, 3 galvos simbolizuoja jo galią 3 karalystėse – dangaus, žemės ir požemio), Svarožičius (dar vadinamas Radegostu, jo kulto centras buvo Retroje, Meklenburgas), Rugevitas (ypač garbintas Korenicėje, Rügeno saloje). Sventovitui, Svarožičiui, Rugevitui priskiriama karo funkcija, Sventovito ir Trigalvio atributas – žirgas. Garbinti dievai Jarovitas (jam priskiriama vaisingumo funkcija), Porevitas (jo stabas turėjo 5 galvas), Porenutas (jo stabas buvo su 4 veidais ir penktuoju ant krūtinės), Černobogas (tikėta, galįs išpranašauti nelaimę). Dievas Provė sietas su šventais laikytais miškais, deivei Živai priskiriama gyvybės funkcijos. Keletas vakarų slavų dievų turi panašias funkcijas ir aprašymus, tik vadinami skirtingais vardais, kai kurių mokslininkų teigimu, tai vietiniai dievų variantai (pvz., Sventovitas, Trigalvis ir Radgostas, manoma, galėjo būti Perūno variacijos).
Senovės lenkų garbintų dievų išsamiausias aprašymas pateikiamas J. Długoszo Lenkijos kronikoje (istorijoje) iki 1480. Čia daugelis dievų prilyginami romėnų dievams (Yesze – Jupiteriui, Lyada – Marsui, Dzydzilelya – Venerai, Nya – Plutonui ir kiti), keletas jų, manoma, J. Długoszo sukurti (Lyada, Dzydzilelya). V. Ivanovo ir V. Toporovo manymu, J. Długoszo pateiktas dievų sąrašas mitologinę tikrovę atspindi tik iš dalies. Kiti autoriai J. Długoszo sąrašą dar papildo keletu dievų (Lelu, Polelu, Pogvizdu, Pochvistu). Duomenys apie senovės čekų ir senovės slovakų dievus labai fragmentiški. Vienoje 15 a. čekų kronikoje minimas demonas Velesas, kai kurių dievų vardai paminėti žodyne Mater verborum (9 a., išleistas 1833) sutampa su J. Długoszo sąrašu.
Pietų slavų gentys sukrikščionintos (christianizacija) anksčiausiai, todėl jų dievų panteonas nesusiklostė. Plintant krikščionybei dalis slavų garbintų dievybių imtos traktuoti kaip piktosios dvasios (tikėjimas jomis išsilaikė ilgiausiai), kai kurios tapatintos su krikščionių šventaisiais (manoma, rytų ir pietų slavų deivė Piatnica – su šv. Paraskeva; 13 a. antros pusės Naugardo ikonoje, sukurtoje moterų vienuolynui, Piatnica pavaizduota kitoje Dievo Motinos pusėje), t. p. susiklostė ir naujų mitologinių įvaizdžių (pvz., rojaus medžio Virijos, siejamo su Bizantijos mitologija).
2271