slnis, tekančio vandens formuojama neigiama linijinė reljefo forma, kurios dugnas turi aiškų, tačiau netolygų nuolydį.
Slėnis formuojasi stadijomis. Pradinės slėnio formos yra išgraužos (ilgis 1–5 m, plotis 0,2–0,5 m, gylis 0,1–0,5 m), kurias sukuria laikinos vandens tėkmės. Vėlesnės raidos stadijose (griova, raguva) formos ilgėja, platėja ir gilėja. Kai linijinės formos dugnu pradeda tekėti pastovi vandens tėkmė, ji virsta upės (tikruoju) slėniu. Slėniai sukuria sistemas – atsiveria vienas į kitą, kol bendra tėkmė įsilieja į vandens baseiną. Skiriami slėnio dugnas ir šlaitai.
Jaunų slėnių dugnas pasižymi dažna nuolydžio kaita, šlaitai juosia vagą ir sudaro jos krantus, todėl slėnių dugnas sutampa su vandens tėkmės (upės) vaga. Senųjų slėnių dugno nuolydis pasižymi tolygumu, šlaitai nutolę vienas nuo kito. Vėlyvos raidos stadijose dėl šoninės erozijos (meandravimo) slėnių dugne susiklosto aliuvinės nuogulos, o pats dugnas tampa lėkštas ir platus; dugnas neatitinka upės vagos, nes slėnio ir vagos krantai nebesutampa. Upių slėnių šlaitai būna žemi arba aukšti, lėkšti arba statūs, išgaubti arba įgaubti, tiesūs arba pakopiški (terasiniai), simetriški (vienodo aukščio ir statumo) arba asimetriški (skirtingo aukščio ir statumo). Pagal geologinius darinius, kuriuose slėniai formuojasi, skiriami kanjono, V, U raidžių, geldos pavidalo arba kitų formų slėnių skersiniai profiliai.
terasinio slėnio schema: 1 – plynaukštė, 2 – III terasa, 3 – I terasa, 4 – salpa, 5 – II terasa, 6 – plynaukštė, 7 – vaga
Pagal kilmę skiriami tektoniniai, raukšliniai ir eroziniai slėniai. Tektoninės kilmės slėniai susidaro linijiniuose geologiniuose pažemėjimuose (grabenuose). Jų yra Vidurinėje Azijoje (Alajaus slėnis), Šiaurės Amerikoje (San Andreaso slėnis). Raukšlinės kilmės slėniai susidaro sinklinų dugnuose. Tokių slėnių kryptis sutampa su nuogulų sluoksnių nuolydžio kryptimi (konsekvenciniai slėniai), būna jai statmena (subsekvenciniai slėniai), priešinga (obsekvenciniai slėniai) arba įstrižai kerta nuogulų sluoksnių nuolydį (resekvenciniai slėniai). Raukšlinės kilmės slėniai yra Europoje (Ronos slėnis), Azijoje (Jangdzės ir Mekongo aukštupių slėniai). Erozinės kilmės slėniai susidaro paviršiaus pažemėjimuose tekant pastovioms vandens tėkmėms.
Slėnių formą lemia paviršiaus geologinė sąranga bei geomorfologinės ypatybės. Skiriamos slėnių formos: grotelinė, stačiakampė, sprūdinė grotelinė, lūžinė grotelinė, kampuotoji (tektoninių slėnių), sujaukta, pertvarkyta kupolinė, pertvarkyta raukšlinė, išsišakojanti, įcentrinė (raukšlinių slėnių), dendritinė, subdendritinė, plunksniška, vienakryptė, lygiagreti (erozinių slėnių), išcentrinė, žiedinė (vulkaninių sričių) ir kitokios. Skiriami kalnų ir lygumų upių slėniai. Kalnų upių slėniai yra gilūs ir siauri, pasižymi kintančiu išilginiu profiliu. Lygumų upių slėniai negilūs, platūs, jų šlaitai lėkšti. Vėlyvos raidos stadijos slėniai turi lėkštą plačią potvynių metu užliejamą prievaginę dalį – salpą. Upės vagos ir salpos sąlyčio vietoje formuojasi iki 10 m aukščio (Misisipės žemupys) pakrantės pylimai. Plačiose salpose upės daro kilpas, formuoja sudėtingos formos meandras. Pralaužus meandrų sąsmaukas salpoje susidaro senvaginiai ežerėliai. Cikliškai keičiantis gilinamosios ir šoninės erozijos fazėms susidaro terasiniai slėniai, kurių šlaitai pasižymi asimetrija ir pakopišku skersiniu profiliu.
Upių slėniai sukuria unikalų kraštovaizdį. Užliejamose upių salpose auga pievos (Nemuno žemupys ir delta), plačios terasos naudojamos žemės ūkio naudmenoms. Išlygintose terasose, ypač kalnuotose šalyse, statomos gyvenvietės, tiesiamos komunikacinės linijos. Geomorfologiniai upių slėnių tyrimai apima upių baseinų geomorfologinės raidos vertinimą, retųjų ir brangiųjų metalų sąnašynų identifikavimą, vietų hidroelektrinių ir irigacinių tvenkinių statybai parinkimą.
2341