slidės

sldės, prie kojų tvirtinama (dažniausiai porinė) slydimo ir žengimo priemonė, didinanti atramos plotą, lengvinanti judėjimą apsnigtu, pelkėtu arba vandens paviršiumi. Klijuojamos iš kelių medžio, plastiko, stiklo pluošto, rečiau metalo, gumos, audinio sluoksnių. Pirmagalys užlenktas. Slystamosios slidės yra ilgos, siauros, žengiamosios – dažniausiai trumpos, plačios. Slystamosios slidės būna sportinės, turistinės, medžioklinės, karinės, specialios paskirties (techninės, krovininės). Sportinių slidžių rūšys: lenktyninės (klasikinio stiliaus slidinėjimo lenktynių ilgis 190–230 cm, plotis 4,7–5,1 cm, masė apie 1,3 kg; laisvojo stiliaus slidinėjimo ilgis 170–200 cm), šuolių nuo tramplino (ilgis 240–255 cm, plotis 8,5–10,5 cm, masė 6,5–9 kg), kalnų slidinėjimo (ilgis 180–215 cm, plotis 7–8,7 cm, masė 3,6–8 kg), greitojo slidinėjimo (ilgis 220–240 cm), slidinėjimo laisvu stiliumi (akrobatinių šuolių ir gūbrinio ilgis 150–190 cm, slidžių baleto 130–150 cm), vandens slidžių (figūrinių ilgis 95–110 cm, plotis 25 cm, išlenkti abu galai, šuolių ilgis 165–238 cm, plotis 16–20 cm, slalomo (vienslidės) – ilgis 160–180 centimetrų).

lenktyninės lygumų slidės, batai, apkaustai ir lazdos; kairėje – laisvojo stiliaus slidinėjimo, dešinėje – klasikinio stiliaus slidinėjimo

Slidės pradėtos naudoti neolite šiaurės genčių. Kelis tūkstantmečius buvo naudojamos kaip žygio priemonė (daugiausia medžiotojų ir karių). Sporte ėmė plisti nuo 1880 Norvegijoje, 20 a. išpopuliarėjo visame pasaulyje.

lygumų slidės

kalnų slidinėjimo slidė