šliejmas, priklausomojo sintaksinio vieneto (žodžio formos ar konstrukcijos) parinkimas pagal jo reikšmę, nesąlygojamas pagrindinio žodžio junglumo. Prie savarankiškų kalbos dalių dažniausiai šliejami nekaitomi žodžiai: prieveiksmiai, veiksmažodžių bendratys, padalyviai. Lietuvių kalboje prie veiksmažodžių gali būti šliejamos visos minėtos formos (pvz., atbėgau greitai / valgyti / bėgte / sutemus). Prie būdvardžių šliejami prieveiksmiai (pvz., labai mielas, daug aukštesnis), rečiau veiksmažodžių bendratys (pvz., malonus pažiūrėti, palyginti nedidelis). Prie veiksmažodinių ir kai kurių kitų daiktavardžių gali šlietis bendratys (pvz., viltis sugrįžti, proga apsilankyti), tam tikrais atvejais – prieveiksmiai (pvz., žingsnis atgal, gyvenimas svetur). Prie prieveiksmių gali šlietis tik prieveiksmiai (pvz., visai neblogai, labai daug). Šliejamos būna ir linksnių formos, kurios nėra lemiamos pagrindinių žodžių junglumo (pvz., Sėdėjom pavėsyje, Naktį palijo). Šliejamo vieneto ryšį su pagrindiniu dažnai rodo jo vieta sakinyje, pvz., sakinyje Jie greitai ėjo ir linksmai dainavo sukeisdami prieveiksmius vietomis pakeistume ir jų sąsają su veiksmažodžiais.
2352