Panamos kanalo dviejų kamerų šliuzas
šliùzas (ol. sluis < lot. excludo – sulaikau, atskiriu), laivybos hidrotechninis įrenginys, plukdantis laivus iš vieno vandens telkinio į kitą, kai telkinių vandens lygiai (bjefai) skirtingi. Daromas upėje, kanale, jūrų uoste. Turi 1 arba kelias (kai vandens telkinys labai platus, laivyba intensyvi) sandarias gelžbetonines arba metalines kameras su metaliniais uždoriais (vartais) abiejuose galuose ir vandens prileidimo į kameras ir išleidimo iš jų įrenginius (hidrotechninį uždorį, siurblius; schema). Į kamerą telpa 1 arba keli laivai; ji dažniausiai būna 150–300 m ilgio. Kai laivas yra aukštutiniame bjefe, šliuzas veikia taip: aukštutiniai vartai atidaromi, laivas įplaukia į kamerą, vartai uždaromi, atidaromas vandens išleidimo vožtuvas, vandens lygis kameroje žemėja iki žemutinio bjefo lygio, tada atidaromi žemutiniai vartai, laivas išplaukia iš kameros.
Kai laivą reikia plukdyti iš žemutinio bjefo į aukštutinį, laivui įplaukus į kamerą uždaromi žemutiniai vartai, į kamerą prileidžiama vandens iki aukštutinio bjefo lygio, laivas pakyla ir atidarius aukštutinius vartus išplaukia į aukštutinį bjefą. Šliuzavimas trunka 10–20 minučių. Kai vandens lygių skirtumas labai didelis, šliuzai daromi keliomis pakopomis (daugiapakopis šliuzavimas), pvz., Volgos–Dono kanale pakopomis išdėstyta 13 šliuzų.
Istorija
Vandens keliuose pirmiausia šliuzai pradėta naudoti Kinijoje. 10 a. šliuzai veikė Didžiajame Kinijos kanale (aukščių skirtumas daugiau kaip 40 m). Vakarų Europos vandens keliuose šliuzai atsirado 14 a. (Olandijoje ir Vokietijoje). 2017 vienas didžiausių buvo Berendrechto šliuzas (1989) Antverpeno uoste; jo kameros ilgis 500 m, plotis 68 m, gylis 17,5 m, tūris 600 000 m3. Lietuvoje iki I pasaulinio karo Klaipėdos kanale veikė Lankupių (technikos paminklas) ir Drevernos šliuzas (įrengti 1873).
šliuzo schema: 1 – žemutinis vandens telkinys, 2 – žemutiniai vartai, 3 – kamera, 4 – aukštutiniai vartai, 5 – aukštutinis vandens telkinys