slopinimas

slopnimas, vienas psichikos gynybos mechanizmų – superego trukdymai, kad potraukiai nepatektų iš pasąmonės į sąmonę. Apsaugo sąmonę nuo superego požiūriu nepageidaujamo turinio, pavyzdžiui, to, kas nemalonu, skaudu, arba kai žmogus nenori kažko nemalonaus jausti, stengiasi apie tai negalvoti, apsimesti, kad to iš viso nėra, nustumia šį nemalonų jausmą kuo giliau. Patyręs emocinę traumą žmogus savo jausmus laikinai prislopina, jausmo slopinimas tampa pagrindine išeitimi iš nepageidaujamos padėties, ilgalaikiu sprendimu, bet žmogus iš tikrųjų meluoja sau, apsimeta, nes jaučia ne tai, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje. Dėl to, pavyzdžiui, ilgai užslopinta kaltė gali virsti pykčiu be priežasties, depresija, nesąmoningu aukos vaidmens prisiėmimu. Linkęs slopinti savo neigiamus jausmus, žmogus nejučiomis pradeda slopinti ir teigiamus arba nepripažindamas slegiančių neigiamų jausmų stengiasi dirbtinai pabrėžti vien tik teigiamą savo gyvenimo pusę atitrūkdamas nuo tikrovės ir prieidamas prie asmenybės sąstingio.