Slovãkijos dail
Seniausių laikų dailė
Seniausi šalies dabartinėje teritorijoje rasti dailės dirbiniai yra iš vidurinio ir vėlyvojo paleolito. Rasta ginklų iš kaulo, dažnai puoštų raižytais geometriniais raštais, akmeninių moterų statulėlių, susijusių su vaisingumo, motinystės kultu. Ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje plito ritualinės paskirties ir buitinė keramika – indai su raižytais, lipdytiniais ir tapytais raštais. Neolito laikotarpiu plito juostinės keramikos ir virvelinės keramikos kultūros. Bronzos amžiaus papuošalai ir keramika panašūs į Kretos‑Mikėnų kultūros dirbinius. Antro tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje į Slovakiją atėjo vadinamoji akmeninių kurganų kultūra, jai būdinga ornamentuoti kardai ir kinžalai. Geležies amžiuje gaminti geležiniai ginklai, t. p. bronziniai indai ir papuošalai, kuriuose ryšku senovės Graikijos ir skitų įtaka. 7–5 a. p. Kr. plito Hallstatto kultūra. 3 a. pr. Kr. į Slovakijos dabartinę teritoriją atsikėlus keltams sukurta vadų idealizuotų skulptūrinių portretų, juvelyrinių dirbinių iš tauriųjų metalų su brangakmenių inkrustacija. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje Slovakijos šiaurinėje dalyje kurtuose metalo dirbiniuose savitai susipynė keltų, sarmatų ir ilyrų dailės bruožai. 1 a. Slovakijoje apsigyvenusius germanus kvadus 2 a. nugalėjus romėnams plito lakuota, reljefiniais ornamentais puošta keramika, antikinių motyvų juvelyriniai dirbiniai. Vėlesniems dirbiniams būdinga romėnų, keltų ir sarmatų dailės elementų susiliejimas. Pirmo tūkstantmečio viduryje Slovakijos dabartinėje teritorijoje apsigyvenus slavų gentims plito jiems būdingi keraminiai indai. 7–8 a. slavams venedams kovojant su avarų gentimis gaminti dirbiniai (ginklai, arklių aprangos detalės) su stilizuotų augalinių ir gyvūninių motyvų dekoru. 8–9 a. kurti puošnūs juvelyriniai dirbiniai (sidabriniai žiedai, auskarai, apyrankės).
Romaninio stiliaus dailė
Iš Moravijos didžiosios valstybės laikotarpio (9 a.–10 a. pradžia) išliko sienų tapybos (prie Bratislavos pilies per archeologinius kasinėjimus atrastoje bazilikoje ir Devíno pilies bažnyčioje). Romanikos sienų tapybai įtakos turėjo Otonų (koplyčioje Kostol’anuose Tribečo kalnuose, maždaug 11 a. pirma pusė) ir Bizantijos (Apaštalai rotondoje Bíňioje, maždaug 13 a. vidurys) dailė. 14 a. pradžioje įsivyravo Neapolio ir Sicilijos (Šv. Vladislovo legenda bažnyčios Velká Lomnicoje zakristijoje), t. p. Vidurio Europos tapybos įtaka. Romaninių miniatiūromis iliustruojamų rankraštinių knygų pagrindinis centras buvo vienuolynas Bratislavoje. 14 a. miniatiūroms įtaką darė Vidurio ir Vakarų Europos tradicijos, labiausiai – Čekijos mokykla. Nuo 15 a. plito ir iliustruotos pasaulietinės knygos, kronikos, kalendoriai. Skulptūroje romanika pasireiškė Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Bíňioje reljefuose (14 a. pradžia).
Gotikos dailė
altoriaus paveikslas Šv. Sofija su dukterimis iš Partizánska L’upčos bažnyčios (nežinomas dailininkas, apie 1450, medis, tempera, Slovakijos nacionalinė galerija Bratislavoje)
Apie 1330 sienų tapyboje pradėjo reikštis gotika (bažnyčios Žehroje dekoras, 14 a. pradžia; Šv. Vladislovo legenda bažnyčioje Kraskovo, 14 a. pradžia). Nuo 14 a. pabaigos plito Čekijos (moralinis ciklas Levočos bažnyčioje, apie 1390; Prisikėlimas Košicės katedroje, 1420) ir Vakarų Europos įtaka (ciklas Šv. Dorotėjos legenda Levočos bažnyčioje, po 1400). Perėjimą į ankstyvąjį Renesansą žymi bažnyčioje Štítnike nutapytas ciklas Parabolės (maždaug 15 a. pirma pusė). Nuo 14 a. tapyta ir ant medžio; žymiausias atstovas – Meistras iš Matejovcės (didžiojo altoriaus paveikslas bažnyčioje Matejovcėje, apie 1440–50). Realizmo bruožai ryškūs Spišo srities tapyboje, t. p. Košicės srityje (didžiojo altoriaus paveikslas Šv. Elzbieta, 1478, Košicės katedroje), šalies centrinėje dalyje (Šv. Mykolas, 1470–80, iš Lúčkų prie Kremnicos, Meistras iš Lúčkų).
Skulptūroje gotika reiškėsi nuo 14 a. pradžios (Krigo bažnyčios altoriaus skulptūra, apie 1320). Internacionalinės gotikos stiliaus krucifiksuose iš Matejovcės ir Levočos (14 a. pirma pusė) ryšku Čekijos įtaka. Nuo 14 a. pabaigos skulptūros stilistiką veikė Pietų Europos šalys, Čekija (Švč. Mergelė Marija su šventaisiais iš Lomnicos bažnyčios, po 1400). Išliko daug vėlyvosios gotikos stiliaus medinių kūrinių altoriams iš 15 a. 7 dešimtmečio. 1490–1520 skulptūra klestėjo Košicėje (katedros didžiojo altoriaus skulptūra, 1474–77) ir jos apylinkėse (Jáno Weisso sukurtas didysis altorius Šv. Mykolo bažnyčioje Prešove, 1490), Spišo regione (Pavelo iš Levočos, kūrusio 16 a. pirmame ketvirtyje, didysis altorius Šv. Juozapo bažnyčioje Levočoje, 1508–17), Banská Bystricoje, Banská Štiavnicoje.
16–19 amžiaus dailė
1536 Bratislava tapo Vengrijos sostine, bet karai su turkais, religinės kovos ir sukilimai prieš Habsburgus 16–17 a. trikdė dailės plėtotę. Renesansinė sienų tapyba daugiausia taikyta pilių ir tvirtovių puošyboje (Oravoje, Kežmaroke, Slovenská L’upčoje, 16 a.); manierizmo stilistikos sienų tapybos Bratislavos pilyje 1569 sukūrė italų dailininkai (manoma, Giulio Licinio, apie 1527–po 1584, arba Pietro Ferrabosco, 1512?–1599?). Tapybos ant medžio viduramžių tradicijas pakeitė vėlyvasis renesansas, įtakos turėjo ir liaudies dailė. Pradėjo klostytis portreto žanras.
Knygoms iliustruoti imta naudoti medžio raižinius. Nuo 1650 Slovakijoje plito vokiečių ir olandų, t. p. slovako Jurajus Szelepchényi-Pohroneco (1595–1685) medžio raižiniai. Skulptūroje pirmieji renesanso stiliaus požymiai pasireiškė Bardejovo rotušės (1508, Meistras Alexius) ir Lipanų bažnyčios (1513, skulptorius Vincencas iš Dubrovniko) skulptūriniame dekore. Vienas žymiausių Renesanso epochos Slovakijos skulptūros kūrinių – Andreaso Luttringerio sukurtas Rolando fontanas (1573) Bratislavoje. Šalies protestantiškoje centrinėje ir rytinėje dalyje renesanso ir manierizmo tendencijos tapyboje susipynė su baroko bruožais. Vakarų Slovakijoje nuo 17 a. pabaigos barokas plėtotas kontrreformacijos centruose – Trnavoje, Bratislavoje (vokiečių ir italų tapytojai Christianas Knerras, kūrė 17 a. antrame ketvirtyje, Paulis Juvenelis I, 1579–1643). Kontrreformacija paskatino emigruoti talentingus dailininkus Johanną Spillenbergerį II (apie 1628–79), Jacobas Bogdani apie (1660–1724), J. Kupecký (jie išgarsėjo Vokietijoje, Nyderlanduose, Anglijoje).
J. Bogdani. Katė tarp gaidžių (aliejus, 17 a. pabaiga–18 a. pradžia, Slovakijos nacionalinė galerija Bratislavoje)
Nuo 18 a. pradžios dėl didėjančios Austrijos įtakos Slovakijos dailėje pradėjo plisti itin ryškiais iliuzionistiniais efektais pasižymintis barokas (Christophoro Tauscho, 1673–1731, freskos jėzuitų bažnyčioje Trenčíne, 1711, Antonio Galli‑Bibienos, 1700–74, freskos trinitorių bažnyčios Bratislavoje kupole, 1744). Vėlyvasis barokas itin ryškiai atsiskleidė P. Trogerio (sienų tapyba ir altorių paveikslai elzbietiečių vienuolyno bažnyčioje Bratislavoje, 1743) ir F. A. Maulbertscho (freskos Arkivyskupijos rūmų koplyčioje Bratislavoje, 1781) kūryboje. Kiti žymūs šio laikotarpio dailininkai: Franzas Antonas Palko (1717–66), Johannas Lucasas Krackeris (1719–79), F. X. K. Palko. Šalies centrinėje dalyje baroką skleidė Antonas Schmidtas (1706–73) iš Vienos (sienų tapyba Banská Bystricos bažnyčioje). Rokokas ryškiausiai atsiskleidė Rytų Slovakijoje (sienų ir lubų tapyba Humenné pilyje, bažnyčiose Trebišove, Podolínece).
Skulptūroje manieristinės tradicijos tęstos beveik iki 17 a. pabaigos. Nuo 17 a. vidurio didėjo Vienos įtaka (Trnavos universiteto bažnyčios fasado skulptūros; skulptoriai, manoma, Johannas Georgas Bendlis, 1620–80, ir Hieronymusas (Jeronýmas) Kohlis, 1632 ar 1635–1709). G. R. Donneris, 1728–39 gyvenęs Bratislavoje, turėjo didelę įtaką šalies vakarinės dalies skulptūrai; susiklostė specifinis Bratislavos rokokas, turintis neoklasicizmo bruožų. Tokių skulptūrų sukūrė G. R. Donnerio mokiniai B. F. Mollis ir Ignazas Wurschbaueris (m. 1767); žymiausias skulptorius buvo Vienoje studijavęs Ľudovítas Gode (elzbietiečių bažnyčios Bratislavoje statulos). Rokoko stiliaus yra ir Johanno Antono Krausso (apie 1728–95) šventųjų statulos (1765–70) ant bažnyčios Jasove fasado. G. R. Donnerio mokinio F. X. Messerschmidto, kūrusio Bratislavoje nuo 1779, skulptūrose žymu perėjimas iš rokoko į neoklasicizmą.
Švč. Mergelė Marija, maitinanti Kūdikį (tapyba ant stiklo, 19 a.)
18 a. Slovakijoje suklestėjo grafika (H. F. von Landgraffo, kūrė 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje, J. Jägerio, kūrė 1728–46, M. Prokešo, kūrė 18 a. pirmoje pusėje, raižiniai). 18 a. pabaigoje Slovakijos dailėje įsivyravo neoklasicizmas, vėliau ampyras ir bydermejeris. Įsivyravo pasaulietiniai žanrai. Šalies rytinėje dalyje (daugiausia Spišo srityje) garsėjo portretistai Jánas Jakubas Stunderis (1759–1811), Jozefas Czauczikas (1780–1857), Jánas Rombaueris (1782–1849). Slovakų nacionalinio atgimimo idėjos atsispindėjo Jozefo Božetecho Klemenso (1817–83) ir Peterio Michalo Bohúňio (1822–79) sukurtuose patriotiškai nusiteikusių inteligentijos ir vidurinio sluoksnio asmenų portretuose; Karolis Lʼudovítas Libay (1816–88) tapė lyriškos nuotaikos peizažus. 19 a. pabaigoje impresionistinių paveikslų nutapė László Mednyánszky (1852–1919), impresionizmo bruožų turi ir D. Skutecký kūriniai; realistinių paveikslų sukūrė Józsefas Hanula (1863–1944).
20 amžiaus pirmos pusės dailė
Nacionalinių tradicijų sustiprėjimui dailėje įtakos turėjo ryšiai su Čekijos ir Moravijos dailininkais 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. 1901–08 Detvoje veikė menininkų kolonija (įkūrėjas tapytojas iš Čekijos Jaroslavas Augusta, 1878–1970), jie tapė Slovakijos kaimo gyvenimo, folkloro tematikos paveikslus. Postimpresionizmo tendencijos reiškėsi Slovakijos modernistinės dailės pirmtako Gustávas Mallý (1879–1952) ir M. Benkos kūryboje. Slovakijos modernizmo pagrindiniai atstovai – Janko Alexy (1894–1970), Zolo (Zoltánas) Palugyay (1898–1935), M. A. Bazovský. Po I pasaulinio karo reiškėsi ekspresionizmo tendencijos (Antono Jasuscho, 1882–1965, Konštantíno Bauerio, 1893–1928, Júliuso Jakoby, 1903–85, ankstyvoji kūryba), apie 1930 – avangardizmas (M. Galanda, L. Fulla), kuriam įtakos turėjo Vakarų Europos dailės kryptys, Bratislavos taikomosios dailės mokyklos propaguojamos Bauhaus idėjos, liaudies menas. Cypriáno Majerníko (1909–45), Jáno Želibský (1907–97), Jáno Mudrocho (1909–68), Bedricho Hoffstädterio (1910–54), Evženo Nevano (1914–67) tapybai būdinga buitiniai motyvai, politinės užuominos.
19 a. daug skulptorių išvyko į Vieną ir Budapeštą, todėl jokia nauja vietinė tradicija nesiplėtojo. Po I pasaulinio karo iškilo grupė gabių skulptorių, kurie atsigręžė į liaudies kultūros tradiciją, kūriniuose vaizdavo paprastų slovakų kasdienį gyvenimą, reiškė laisvės siekį. Slovakų moderniosios skulptūros pradininkas J. Kostka kūrė portretus, paminklus. Daug paminklų sukūrė ir R. Pribišas. Kiti žymesni skulptoriai: Rudolfas Uheris (1913–87), Vladimíras Kompánekas (1927–2011), Jurajus Bartuszas (g. 1933). Atvirumas tarptautinėms tendencijoms ryšku vėlesnės kartos skulptorių (Ondrejaus Rudavský, g. 1966, Jozefo Jankovičiaus, 1937–2017, Jurajaus Melišo, 1942–2016) kūryboje.
O. Dubay. Medžio raižinys Branda (1946, Slovakijos nacionalinė galerija Bratislavoje)
20 amžiaus antros pusės dailė
Po II pasaulinio karo pradėję reikštis tapytojai (Viliamas Chmelis, 1917–61, Vincentas Hložníkas, 1919–98, Ernestas Zmetákas, 1919–2004, Orestas Dubay, 1919–2005, Jozefas Šturdíkas, 1920–92, Ferdinandas Hložníkas, 1921–2006) kūrė įvairios stilistikos paveikslus. 1949 Bratislavoje įsteigta Dailės mokykla paskatino meninės veiklos pagyvėjimą. Po 6 dešimtmetyje plėtoto socialistinio realizmo vėl atsigręžta į avangardistines kryptis. Milano Laluhos (1930–2013) kūriniams būdinga geometrinės formos, Milano Paštékos (1931–98) ir Rudolfo Krivošo (1933–2020) paveikslai figūriniai, Rudolfo Filos (1932–2015) – abstraktūs arba pusiau abstraktūs, A. Brunovský, Michalo Jakabčico (1930–2001) ir Vieros Žilinčanovos (1932–2008) – siurrealistiški. 8 dešimtmetyje konceptualųjį meną pradėjo kurti Rudolfas Sikora, Milanas Bočkay (abu g. 1946), Danielis Fischeris (g. 1950). 8 dešimtmečio pabaigoje postmodernizmas turėjo įtakos Stanislavo Černý (g. 1956), Svetozáro Ilavský (g. 1958), Danielio Brunovský (g. 1959) kūrybai; instaliacijų sukūrė Júliusas Kolleris (1939–2007), Péteris Rónai (g. 1953).
J. Kostka. Civilizacijos stalas (gipsas, patina, 1968)
20 a. pradžioje Slovakijoje buvo populiari grafika. Ekspresyvumu pasižymėjo Eugeno Króno (1882–1974) ir Kolomano Sokolo (1902–2003) kūriniai. Sukurta socialinės tematikos (M. Galanda), t. p. dekoratyvių grafikos kūrinių (L. Fulla). Po II pasaulinio karo grafiką kūrė V. Hložníkas, O. Dubay, Júliusas (Gyula) Szabo (1907–72), Ernestas Zmetákas (1919–2004), Jozefas Balážas (1923–2006), Jánas Lebišas (1931–96), A. Brunovský.
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
M. Marén. Gravity Mixer (objektas iš knygų, 2000)
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Slovakijos dailei būdinga žanrų, technikų, raiškos priemonių ir tematikos įvairovė. Kuriama tapyba, grafika, skulptūra, foto‑ ir videomenas, objektai, instaliacijos, performansai. Žymesni šiuolaikiniai dailininkai: Ivanas Csudai (g. 1959), Stanislavas Bubánas (g. 1961), Ilona Németh (g. 1963), Richardas Fajnoras, Emöke Vargová (abu g. 1965), Romanas Ondákas (g. 1966), Bohdanas Hostiňakas, Robo Kočanas (abu g. 1968), Stano Masáras (g. 1971), Marko Blažo (g. 1972), kūrybinis duetas Erikas Binderis (g. 1974) ir Gabriela Binderová (g. 1975), Martinas Sedlákas, Erikas Šille (abu g. 1978), Michalas Czinege (g. 1980), Dorota Kenderová (g. 1981), Michalas Černušákas (g. 1982).
Taikomoji dekoratyvinė dailė
Slovakijos taikomojoje dekoratyvinėje dailėje plėtojamos nuo seno populiarios tradicinės šakos; viena seniausių – keramika. 15 a. visoje dabartinės Slovakijos teritorijoje gaminti glazūruoti keraminiai indai, buitiniai reikmenys, kokliai su figūriniu dekoru.
Nuo 17 a. 3 dešimtmečio Slovakijos rytinėje dalyje gamintas fajansas; 17 a. antroje pusėje pradėta steigti gildijas. 1743 Holiče imperatorius Pranciškus I įsteigė fajanso fabriką (veikė iki 1827), kuriame gaminta ir prabangūs, ir paprasti indai, kiti reikmenys. Vėliau šalyje imtas gaminti porcelianas; Vidurio ir Rytų Slovakijoje (Kremnicoje, Muráňyje, Košicėje) steigėsi manufaktūros, kūrėsi ir mažesnės dirbtuvės. Plėtota tradicinė keramika. 20 a. 3–5 dešimtmetyje garsėjo liaudies keramikas F. Kostka (1878–1951), kuris Stupavoje kūrė fajanso indus, dekoruotus religiniais motyvais, kaimo vaizdais, t. p. keramines figūrėles ir jų grupes. 20 a.–21 a. pradžios žymesni keramikai: Julie Horová (1906–78), Dagmar Rosulková (1909–2000), Jozefas Sušienka (g. 1937), Mariánas Polonský (g. 1943).
keraminė vandens gertuvė iš Pukaneco (1867)
8 a. pradėta gaminti stiklo dirbinius. 19 a. dauguma stiklo dirbtuvių telkėsi Vidurio Slovakijoje, vėliau stiklo gamybos centru tapo teritorija tarp Detros, Lučeneco ir Kokavos prie Rimavicou. I. Sovánka Uhroveco dirbtuvėse (veikė 1847–1914) kūrė daugiasluoksnius raižytus art nouveau stiliaus stiklo dirbinius. 20 a.–21 a. pradžios žymesni stiklo menininkai – K. Hološka (1912–78), P. Tomečko (g. 1945), A. Žáčko (g. 1946). Sena ir metalo dirbinių tradicija. 8–9 a. slavai gamino filigrano, granuliavimo technika gausiai dekoruotą juvelyriką. Viduramžiais metalo (daugiausia aukso) apdirbimas buvo svarbiausia Slovakijos taikomosios dekoratyvinės dailės šaka. Gaminti liturginiai, stalo indai ir reikmenys, juvelyriniai dirbiniai, antspaudai. Metalo dirbinių gamybos centrai buvo Banská Bystrica, Banská Štiavnica, Bardejovas, Košicė ir Bratislava. 18 a. žymiausias juvelyras buvo Levočoje kūręs J. Szilassy (iki 1728–82), kuris garsėjo emaliavimu ir kita technika dekoruotais liturginiais reikmenimis. Žymesni 20 a. metalo dirbinių kūrėjai – B. Juznicas (1895–1963), A. Cepka (g. 1936). Tekstilės kūrinių 20 a.–21 a. pradžioje sukūrė S. Pecháčková (g. 1930), L. Jergušová‑Vydarená (g. 1940), S. Fedorová (g. 1945), M. Klimanová‑Trizuljaková (g. 1951).
1179
Slovakijos kultūra
Slovakijos konstitucinė santvarka
Slovakijos partijos ir profsąjungos
Slovakijos ginkluotosios pajėgos