Slovãkijos literatūrà. Slovakiją prijungus prie Vengrijos valstybės (10 a.) įsivyravo lotynų kalba. Ja kūrė J. Sambucus (1531–84), vienas žymiausių humanizmo Slovakijos literatūroje atstovų Martinas Rakovský (1535–79; rinkinys Elegijos ir epigramos / Elegiae et epigrammata 1556). Lotynų ir čekų (Čekijos literatūra) kalbomis rašė vienas žymiausių slovakų Renesanso poetų Jánas Silvánas (1493–1573), Juras Tesákas Mošovský (1547–1617), Eliášas Láni (1570–1618), Jiří Tranovský (1592–1637). Lotynų ir vokiečių kalbomis kūrė Jurajus Láni (1646–1701), Matthiasas Belas (1684–1749), vakarų slovakų tarme – Peteris Benický (1603–64; eilėraščių rinkinys Slovakų eilėraščiai / Slovenské verše 1652, išleistas 1873), vienas žymiausių slovakų baroko poetų Hugolínas Gavlovičius (1712–87; eilėraščių rinkiniai Ganytojo dorybių mokykla / Valaská škola mravúv stodola 1755, Krikščioniška mokykla / Škola kresťanská 1758). 17 a. vidurys–18 a. pabaiga laikoma slovakų literatūros ir raštijos smukimo laikotarpiu.
Šviečiamojo amžiaus idėjos, 18 amžiaus pabaiga–19 amžiaus pirma pusė
Nuo 18 a. pabaigos plito Šviečiamojo amžiaus idėjos. Mokslininkai, švietėjai A. Bernolákas, Jurajus Fándly (1750–1811) Trnavoje įkūrė Slovakų mokslo draugiją (Slovenské učené tovarišstvo). A. Bernolákas gynė slovakų nacionalinį identitetą, vakarų slovakų tarmės pagrindu siekė sukurti bendrinę kalbą. J. Fándly 1787–88 parašė grožinę knygą Slapta vienuolio ir velnio sutartis (Dúverná zmluva mezi mňíchom a diáblom), joje vaizduojama katalikų vienuolynų uždarymas imperatoriaus Juozapo II sprendimu. J. Hollý išvertė Vergilijaus, Teokrito, Tirtajo, Homero, Ovidijaus, Horacijaus kūrinių, parašė epų, sukūrė idilių (Selankos / Selanky 1835–36), religinių giesmių. Jozefas Ignácas Bajza (1755–1836) vakarų slovakų tarme sukūrė pirmąjį slovakų literatūroje romaną Jaunojo Renė nuotykiai ir išbandymai (René mláďenca príhodi a skusenosťi 2 dalys 1784), jam būdinga nuotykių, didaktinio romano poetika. Vienas svarbiausių slovakų klasicizmo atstovų J. Kolláras sukūrė elegijų, meilės ir patriotinės temų sonetų, rinko slovakų liaudies dainas. Tautinio atgimimo idėjos atsispindi J. Chalupkos kūryboje (satyrinėse dramose, komedijose, apsakymuose).
Romantizmas, 19 amžiaus vidurys–8 dešimtmetis
19 amžiaus viduryje sukurta slovakų literatūrinė kalba, pradėta leisti kultūros, literatūros periodinių leidinių (1845 įkurtas Slovenskje národňje novini, 1846 – Slovenskje pohladi). Jozefas Miloslavas Hurbanas (1817–88), vienas Matica slovenská steigėjų, 1844 įkūrė ir redagavo Slovakijos kultūrai ir literatūrai reikšmingą almanachą Nitra. Slovakijos literatūroje įsivyravo romantizmas. Ľ. Štúro romantinei poetinei kūrybai būdinga lyrizmas, patriotinė tematika, istorijos, folkloro motyvai, žygdarbių, didvyriškumo šlovinimas. Romantinę poeziją kūrė S. Chalupka (eilėraščių rinkinys Samo Chalupkos eilės / Spevy Sama Chalupku 1868, poema Į ataką! / Mor ho! 1864, jo poezijai būdinga folkloro motyvai), J. Kráľis, A. Sládkovičius, J. Botto, Samo Vozáras (1823–50; sonetų ciklas Ramūs šešėliai / Ukojenie tôňí 1845), Michalas Miloslavas Hodža (1811–70). Samuelio Bohdano Hroboňio (1820–94) kūryboje vyrauja žmogaus būties tragizmo, filosofijos motyvai. Romantinę, istorinę prozą rašė Jánas Kalinčiakas (1822–71), jo romanams (Bozkovci 1842, Milko kapas / Milkov hrob 1845, Brolio ranka / Bratova ruka, Meilės kelias / Púť lásky, abu 1846, Serbianka 1847, apie Kosovo mūšį) būdinga intriguojantys siužetai, tautosakos motyvai, yra sentimentalizmo bruožų. Vėlesniuose J. Kalinčiako romanuose (Šventoji dvasia / Svätý Duch, Liptovų princas / Knieža liptovské, abu 1852, Orava 1870) pereinama prie realistinės poetikos, pabrėžiama socialiniai aspektai. Samo Tomášiko (1813–87) kūryboje vyrauja regioninė tematika. Jonášas Záborský (1812–76) sukūrė istorinių dramų, parašė religinį epą Kristaus žengimas į dangų (Vstúpenie Krista do Raja 1863), satyrų ir parodijų rinkinį Faustijada (Faustiáda 1864).
Realizmas, 19 amžiaus 8–9 dešimtmečiai
19 a. 7 dešimtmetyje slovakų nacionalinis judėjimas susilpnėjo, 1875 vengrų valdžia uždarė Matica slovenská, sulėtėjo ir literatūros raida. Daugiausia kurta proza. Ľudovítas Kubáni (1830–69) parašė romaną Valghata (1872), Viliamas Pauliny-Tóthas (1826–77) – romaną Matušas iš Trenčíno (Trenčiansky Matúš 1868). Plito kelionių knygos, reportažo, apybraižos žanrai, daugelio šio laikotarpio rašytojų kūrybai būdinga humoras. G. K. Zechenterio-Laskomerský (1824–1908) humoristinėje autobiografijoje (Vlastný životopis 1911–15) gausu 4–9 dešimtmečio Slovakijos socialinio, kultūrinio gyvenimo aktualijų. 19 a. 9 dešimtmetyje Slovakijos literatūroje įsigalėjo realistinė poetika. Realistinės poezijos sukūrė Hviezdoslavas (jo ankstyvojoje kūryboje ryšku parnasizmo įtaka), prozos – M. Kukučínas (atsisakoma didaktizmo, vyrauja šviesus humoras, kaimo idealizavimas), Jánas Čajakas (1863–1944), J. Gregoras-Tajovský. B. Slančíkovos-Timravos kūryboje vengiama kaimo gyvenimo idealizavimo, iškeliama socialiniai aspektai, įvedama psichologinių elementų, vaizduojama personažų emociniai ir intelektiniai vidiniai konfliktai, daug reikšmės teikiama inteligentų ir valstiečių, vyrų ir moterų santykių analizei, romane Didvyriai (Hrdinovia 1919) reiškiamas protestas prieš karą. Šiuo laikotarpiu vyravo apybraižos, apsakymo, apysakos žanrai. Suaktyvėjo ryšiai su kitų šalių literatūromis (rusų, lenkų). J. Gregoras-Tajovský parašė slovakų trumposios prozos ir dramaturgijos (istorinės dramos, komedijos) raidai reikšmingų kūrinių (knygos Pasikalbėjimai / Besednice 1903, Istorijos žmonėms / Rozprávky pre ľud 1904, Liūdnos gaidos / Smutné nôty 1907), juose keliama nutautėjimo, žmogiškumo praradimo klausimai, būdinga ironija.
Modernizmas, 20 amžius
Simbolizmo, modernizmo Slovakijos literatūroje vienas pradininkų yra I. Krasko (eilėraščių rinkiniuose Naktis ir vienatvė / Nox et solitudo 1909, Eilėraščiai / Verše 1912 ryšku vienišumo, susvetimėjimo, nevilties motyvai). Impresionizmo, simbolizmo poetika būdinga V. Roy kūrybai. Modernistinę, artimą simbolizmui, poeziją kūrė Ivanas Gallas (1885–1955), Františekas Votruba (1880–1953), S. Cambelas (1882–1953; slapyvardžiu Števo Kosorkinas), Jurajus Slávikas (1890–1969; slapyvardžiu Neresnický), Štefanas Krčméry (1892–1955; eilėraščių rinkiniai Kai gimė laisvė / Keď sa sloboda rodila 1920, Dainos ir baladės / Piesne a balady 1930).
1918–45 įvairėjo literatūros žanrai, kryptys ir temos. M. Rázuso poezijoje yra simbolizmo poetikos elementų, reiškiama pacifistinės nuostatos, būdinga intelektualumas, politinės, nacionalinės temos, romanuose vyrauja Slovakijos kaimo gyvenimo motyvai. Ladislavas Nádaši-Jégé (1866–1940) kūrybai (romanas Gyvenimo kelias / Cesta životom 1930) būdinga natūralizmo poetika, didaktiškumas, J. Jesenský poezijai – lyrizmas, filosofiškumas, ironija, reiškiama žmogaus ir jį supančio pasaulio prieštara, novelėms – humoras, satyra. Elena Maróthy-Šoltésová (1855–1939) sukūrė romanų (Prieš bangas / Proti prúdu 1894, Mano vaikai / Moje deti 1924; yra dokumentinės literatūros bruožų), Ľudmila Podjavorinská (tikroji pavardė – Riznerová; 1872–1951) – romantinės poezijos (rinkinys Iš gyvenimo pavasario / Z vesny života 1859), realistinių apysakų (Vergijoje / V otroctve 1905, Klaida / Blud 1906, Moteris / Žena 1910), jose itin detaliai ir subtiliai perteikiami moterų charakteriai. Sentimentalizmo bruožai ryšku Terézia Vansovos (1857–1942) romane Podhradskių našlaitis (Sirota Podhradských 1889). Sukurta impresionistinių (Janko Alexy, 1894–1970), ekspresionistinių (Tido Jozefas Gašparas, 1893–1972) kūrinių. Gejzo Vámošo (1901–56) kūryboje (novelių rinkinys Editos akelė / Editino očko 1925, romanas Dievo atomai / Atómy boha 2 dalys 1928) ryšku vokiečių ekspresionizmo įtaka, natūralistiniai vaizdai, ligos, destrukcijos poetinis vaizdavimas. Jáno Hrušovský (1892–1975) kūriniuose (reportažų knyga Iš pasaulinio karo / Zo svetovej vojny 1919, apysakoje Žmogus su protezu / Muž s protézou 1925, romane Petras Povilas ant naujo pasaulio slenksčio / Peter Pavel na prahu nového sveta 1930) vyrauja karo padarinių motyvai. J. C. Hronský romanuose keliama tradicinių ir naujosios kartos vertybių priešprieša. M. Urbano romane Gyvas rimbas (Živý bič 1928) veikia kolektyvinis personažas – moraliai ir fiziškai merdėjantis pokario kaimas. Ivanas Horváthas (1904–60) sukūrė novelių (rinkiniai Žmogus gatvėje / Človek na ulici 1928, Viza į Europą / Vízum do Európy 1930), kurių pagrindiniai personažai dažniausiai yra visuomenės atstumtieji, jose gausu urbanistinių elementų. Peteris Jilemnický (1901–49) parašė socialistiniam realizmui priskiriamų romanų (Pergalingas žlugimas / Víťazný pád 1929, Nesuartas laukas / Pole neorané 1932, Gabalėlis cukraus / Kus cukru 1934, Kompasas mumyse / Kompas v nás 1937, Kronika 1947), sukūrė proletarinės poezijos. J. Smreko (tikroji pavardė – Čietekas) kūryboje vyrauja marinistiniai, meilės, erotiniai, E. B. Lukáčo poezijoje – neoromantizmo motyvai, religinės, socialinės, politinės temos. 20 a. 4 dešimtmetyje susiklostė lyrinės prozos kryptis (jos svarbiausi atstovai – D. Chrobakas, M. Figuli, F. Švanteris – literatūros tyrinėtojų dar vadinami natūristais). Nuotykių literatūros jaunimui sukūrė Ľudo Ondrejovas (1901–62; knyga Plėšiko jaunystė / Zbojnícka mladosť 1937).
20 a. 4 dešimtmečio pabaigoje poezijoje įsitvirtino siurrealizmas (Rudolfas Fabry, 1915–82, V. Reiselis, Július Lenko, 1914–2000, P. Bunčákas, Š. Žárý, Jánas Rakas, 1916–69).
Išryškėjo katalikų poetų modernistų kryptis. Rudolfo Dilongo (1905–86) kūrybai (eilėraščių rinkiniai Žvaigždės ir liūdesys / Hviezdy a smútok 1934, Somnambulas / Somnambul 1941, Mano kraujas / Moja krv 1945, Po kryžium / Pod krížom 1967) būdinga vaikystės poetizavimas, Janko Silano (tikr. Jánas Ďurka; 1914–84) poezijai (eilėraščių rinkiniai Laiptai į dangų / Rebrík do neba 1939, Triptikas / Triptych 1966–69) – melodingumas, joje gvildenama žmogaus egzistencijos prasmės, sunkiausių gyvenimo situacijų, poeto pašaukimo temos. Pavolo Gašparovič-Hlbinos (1908–77) kūriniuose (eilėraščių rinkiniai Kelias į rojų / Cesta do raja 1933, Vaivorykštė / Dúha 1937, Negyvoji jūra / Mŕtve more 1946) ryšku krikščioniškosios mistikos, emocinės, dvasinės pusiausvyros, amžinybės paieškų motyvai, ryšku prancūzų poetų modernistų A. Rimbaud, Ch. Baudelaire’o kūrybos įtaka. Jáno Harantos (1909–1983) poezijoje (eilėraščių rinkiniai Palaiminta žemė / Zem požehnaná 1940, Gražiausioj Tėvynėj / V najkrajšej domovine 1947) religiniai motyvai susipynę su socialiniais, nacionaliniais, istoriniais motyvais, būdinga simbolizmo poetika.
1945–48 meniškumu išsiskyrė F. Hečko šeimos romanas Raudonasis vynas (Červené víno 1948), Jozefo Horáko (1907–74) romanas Kalnai tyli (Hory mlčia 1947), Hanos Zelinovos (1914–2004) romanų trilogija Angelų žemė (Anjelská zem 1946), Pagundų kalnas (Hora pokušenia), Mergaite, kelkis (Dievočka vstaň, abi 1948), Pavolo Hrtuso Jurinos (1919–94) apysakų rinkinys Nutrūkę ryšiai (Preťaté ohnivá 1943), romanas Akmuo ant akmens (Kameň na kameni 1947).
20 amžiaus dramaturgija
Dramaturgiją plėtojo I. Stodola, Július Barčas-Ivanas (slapyvardžiu Teta Mahuliena; 1909–53; knygos 3000 žmonių / 3000 ľudí 1935, Diktatorius / Diktátor 1938, išleista 1981, vyrauja asmens ir socialinių jėgų santykių, religinės, politinės temos), Štefanas Králikas (1909–83; knygos Karšta diena / Horúci deň 1952, Laisvės žaidimas / Hra o slobode 1949, Juros Janošiko milinė / Vojenský kabát Jura Jánošíka 1970; gvildenama kaimo gyvenimo, istorijos temos).
Socialistinis realizmas, 20 amžiaus 5–9 dešimtmečiai
Po II pasaulinio karo kai kurių rašytojų kūriniuose vyravo slovakų 1944 nacionalinio sukilimo, partizanų kovų, industrializacijos, kolektyvizacijos temos, socialistinio realizmo poetika (F. Hečko, D. Tátarka, F. Kráľis, P. Kárvašas, Milošas Krno, 1922–2007, Milánas Lajčiakas, 1926–87). Daugelio šių kūrinių meniškumą menkina politinis angažuotumas, vienpusiškumas, schematiškumas, bet jie turi istorinę, dokumentinę vertę. 20 a. 6 dešimtmečio antroje pusėje pradėta atsiriboti nuo socialistinio realizmo vaizdavimo, schematiškumo, atsiranda filosofinių refleksijų (D. Tátarka, V. Mináčas, A. Bednáras, R. Jašíkas, L. Ťažký, M. Válekas, J. Kostra, P. Horovas, Andrejus Plávka, 1907–82, V. Mihálikas). 1956 apie literatūros žurnalą Mladá tvorba susibūrė literatūros grupuotė Generácia 56 (Jaroslava Blažková, 1933–2017, nuo 1968 gyveno Kanadoje, Antonas Hykischas, 1932–2024). 1958 susibūrė poetų literatūros grupuotė Trnavská skupina (L. Feldekas, Jozefas Mihalkovičius, g. 1935, Jánas Ondrušas, 1932–2000, Jánas Stacho, 1936–95, J. Šimonovičius), jų poezijoje vyrauja avangardistiniai elementai, gausu simbolių, savitų metaforų, būdinga kasdienio gyvenimo grožio vaizdavimas. 1963 susibūrė literatūros gupuotė Osamelí bežci, kurios atstovai skelbė nonkonformistinį požiūrį ir autentiškų išgyvenimų perteikimą poezijoje (Ivanas Laučíkas, 1944–2004, Ivanas Štrpka, g. 1944, Peteris Repka, g. 1944). 1968 dalis slovakų rašytojų emigravo (Emilis Knieža, 1920–90, gyveno Šveicarijoje, Rudolfas Skukálekas, 1931–2008, Agneša Gundová-Jergová, 1926–2009, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose), dalis kūrinius leido savilaida arba užsienyje (D. Tátarka, Hana Ponická, 1922–2007, Ivanas Kadlečíkas, 1938–2014, Pavelas Hrúzas, 1941–2008, Martinas Milanas Šimečka, g. 1957). Patriotines, nepriklausomybės siekio temas plėtojo V. Šikula, Ladislavas Ballekas (1941–2014; romanas Pagalbininkas / Pomocník 1977), Antonas Balážas (g. 1943; romanas Pogrindininkų svajonė / Sen pivníc 1977), Ivanas Habajus (g. 1943; romanas Kolonistai / Kolonisti 3 tomai 1980–86). 20 a. 9 dešimtmetyje pagausėjo literatūros leidinių (1988 įkurtas savaitraštis Literárny týždenník, mėnraštis Dotyky). Lýdia Vadkerti-Gavorníková (1932–99) sukūrė regioninės, žemdirbių, vynuogių augintojų gyvenimo tematikos eilėraščių (rinkinys Smėlio daina / Piesočná pieseň 1977, poema Vynas / Víno 1982), Viera Prokešová (1957–2008; eilėraščių rinkiniai Keista moteris / Cudzia 1984, Saulėgrąža / Slnečnica 1988), Mila Haugová (g. 1942; eilėraščių rinkinys Kūno archyvai / Archívy tela 2004) plėtojo moters egzistencijos temą, Dana Podracká (g. 1954) – susvetimėjimo, kančios motyvus. Žymesni dramaturgai – P. Kárvašas, I. Bukovčanas, Jánas Solovičius (1934–2022), O. Zahradníkas. 20 a. 9 dešimtmečio Slovakijos literatūros pagrindiniai kūrėjai buvo P. Vilikovský, R. Sloboda, Štefanas Moravčíkas (g. 1943), Jánas Lenčo (1933–2012), J. Johanidesas, D. Dušekas, D. Mitana. Pilietiniai motyvai būdinga Jáno Štrasserio (g. 1946), Danielio Heviero (g. 1955) kūrybai. Milanas Richteris (g. 1948) gvildeno Holokausto temą. Jáno Zamboro (g. 1947) poezijai būdinga namų motyvai, Kamilio Peterajaus (g. 1945) kūryboje yra poetinių eksperimentų. 20 a. 9 dešimtmečio prozoje vyravo novelės, apysakos žanrai (Martinas Bútora, g. 1944, J. Puškášas).
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus pradžios literatūra
20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje žlugus komunistiniam režimui intensyviau plėtota totalitariniu laikotarpiu draustos temos (dvasingumo, religijos, tautiškumo, seksualumo ir kitos).
21 a. pradžios žymesni prozos kūrėjai: Viliamas Klimáčekas (g. 1958; romanas Šėtono dukros / Satanove dcéry 1977), Ivanas Koleničius (g. 1965; knyga Zuzana sakė / Zuzana povedala 2007), Jánas Litvákas (g. 1965; knygos Geriu Dunojaus vandenį / Pijem vodu z Dunaja 2006, Bratislavos upanišados / Bratislavské upanišády 2007), Vladimíras Balla (g. 1967; knygos Tylus kampas / Tichý kút 2001, Svetimšalis / Cudzí 2008, Tėvo vardu / V mene otca 2011). Tomášas Horváthas (g. 1971; knygos Marionetės nužudymas / Vražda marionet 1999, Žiaurumas / Zverstvo 2000, Žiūrovas / Divák 2002, Antikvariatas / Antikvariát 2004). Žymesni poetai – Jánas Litvákas (eilėraščių rinkinys Eilėraščiai nuplauti šaltu vandeniu / Básne prané v studenej vode 2010), Andrijanas Turanas (g. 1962; eilėraščių rinkiniai Gyvačių lopšys / Kolíska z hadov 1997, Kita vaivorykštė / Druhá dúha 1999, Origami 2010), Kamilis Zbružas (g. 1964; eilėraščių rinkiniai Sirijus / Sírius 1998, Laukinis / Primitív 2007), Mariánas Hatala (g. 1958; eilėraščių rinkinys Kasdienybės biografija / Životopis každodenností 2005).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta Iržinos Strmeniovos, V. Šikulos, D. Chrobáko, Rudo Morico (1921–85), L. Mňačkos, V. Mináčo, M. Rúfuso, K. Rojaus, D. Tátarkos ir kitų autorių kūrinių, išleisti rinkiniai Slovakų novelės, Slovakų pasakos. Į slovakų kalbą išversta A. Gudaičio-Guzevičiaus, T. Tilvyčio, E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, A. Bieliausko, M. Sluckio, A. Liobytės kūrinių.
Slovakijos kultūra
Slovakijos konstitucinė santvarka
Slovakijos partijos ir profesinės sąjungos
Slovakijos ginkluotosios pajėgos