Slovnijos architektūrà
Tradicinė architektūra
tradicinė daržinė Bistricoje (Pietvakarių Slovėnijos regionas)
Pajūrio regionui būdingi akmens mūro gyvenamieji namai, dengti čerpėmis arba skalūno plytelėmis. Alpių apylinkėse ir šalies rytinėje dalyje statyta skiedrų stogais dengti mediniai arba moliniai būstai (jų fasadai baltinti, Panonijos istorinėse žemėse dažyti mėlyna, žalia, raudona, ruda, pilka spalva). Nuo 16 a. gyvenamieji namai dažniausiai turėdavo medines galerijas (jos šalies šiaurinėje dalyje puoštos drožyba).
Iki 10 amžiaus
Alpių apylinkėse išliko neolito laikotarpio gyvenviečių su mediniais statiniais ant polių (5000–500 pr. Kr., su analogiškais statiniais Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Šveicarijoje – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2011), įtvirtintų gyvenviečių (Oloriso gyvenvietė prie Dolnji Lakošo, Pajūrio regionas, 14–13 a. pr. Kr.) liekanų. Senovės Romos laikotarpiu įkurta miestų (Emona – dabar Liubliana, Poetovijus – Ptujus, Klaudija Celėja – Celje), nutiesta kelių, išliko gynybinių įtvirtinimų, šventyklų, akvedukų, nekropolių fragmentų.
7–13 amžius
7–9 a. akmens mūro statiniai paplito pajūrio regione. Paplitus krikščionybei (8–11 a.) akmens mūro bažnyčios (dažniausiai santūrių formų, vienanavės, su medinėmis lubomis) statytos visoje šalyje.
Šv. Eligijaus koplyčia Mažojoje pilyje Kamnike (Centrinės Slovėnijos regionas, 12 a. pradžia, 18 a. įgavo baroko bruožų)
Nuo 10 a. plito romaninis stilius. 12–13 a. vienuolių ordinai (benediktinai, cistersai, kartūzai) statydinosi vienuolynų kompleksus su trinavėmis bažnyčiomis (cistersų vienuolyno bazilika Stičnoje, Centrinės Slovėnijos regionas, 1136–56, Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia Kostanjevicos vienuolyne, Goriškos regionas, pradėta 1234). Pastatyta bažnyčių – vienanavių (kartūzų vienuolyno bažnyčia Jurklošteryje, Savinjos regionas, 1227), su daugiakampėmis apsidėmis (Šv. Jono Krikštytojo Mutoje, Koroškos regionas, 13 amžius). 11–13 a. ant kalvų arba paupiuose įkurdintos didikų rezidencijos turėjo donžonus, nedidelės pilys – koplyčias, bokštus (Hmeljniko pilis prie Novo Mesto, po II pasaulinio karo atstatyta). Kiti svarbesni romanikos paminklai: Šv. Margaritos koplyčia Mažojoje pilyje Kamnike (Centrinės Slovėnijos regionas, 12 a. pradžia, 18 a. įgavo baroko bruožų, dabar Šv. Eligijaus koplyčia), Šv. Jurgio bažnyčia Ptujuje (12 a. vidurys), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra Koperyje (12 a. antra pusė, 14 a. pabaigoje įgavo gotikos bruožų), Podsredos pilis (Savinjos regionas, 12–13 a. pradžia, nuo 1983 restauruojama).
13–16 amžius
Nuo 13 a. pradžios plito gotika, ji reiškėsi iki 17 a. pradžios. Sakralinėje architektūroje derinta gotikos ir romanikos bruožai (masyvios akmeninės sienos, monumentalūs kontraforsai, profiliuoti portalai su reljefiniu timpanu; bažnyčios – Šv. Martyno Martjanci, Pomurjės regionas, apie 1392, Švč. Mergelės Marijos Snieginės Solčavoje, Savinjos regionas, 1461–85), kai kurios romaninės bažnyčios perdengtos nerviūriniais skliautais, pristatyta chorai (Mariboro katedros choras, 1420–1530). Suprojektuota gotikinių trinavių (Dievo Motinos Ptujska Goroje, Podravskos regionas, apie 1390–15 a. pradžia), dvinavių (Šv. Primožo prie Kamniko, apie 1459–1507) bažnyčių.
Predjamos pilis (16 a. antra pusė)
14–15 a. rekonstruotuose sakraliniuose pastatuose suprojektuota žvaigždinių ir tinklinių skliautų (kartais puoštų tapybine ornamentika; Šv. Ruperto bažnyčia Šentruperte, Pietvakarių Slovėnijos regionas). Adrijos jūros pakrantės miestų (Koperio, Pirano) architektūrai įtakos turėjo Venecijos architektūra, juose pastatyta rūmų (jie dažniausiai 3 aukštų, su biforiniais ir triforiniais langais; Pretorijaus rūmai Koperyje, 15 a., 17 a. fasadas, dabar rotušė). Nuo 16 a. pavieniai renesanso elementai (balkonai, erkeriai, lodžijos, arkadinės galerijos, orderiniai portalai, bastionai) taikyti gyvenamųjų namų, rūmų, rotušių (Mariboro, rekonstruota 1565), pilių (Žužemberko, Pietvakarių Slovėnijos regionas, 15–16 a., Predjamos, 16 a. antra pusė) architektūroje, bažnyčios puoštos renesansine lubų tapyba (Dvoro bažnyčia prie Polhov Gradeco, Gorenjskos regionas, 1577).
17–18 amžiaus
Dornavos rūmai prie Ptujaus (1700–39)
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Liublianoje (1726, architektas C. Martinuzzi)
17 a. pradžioje iš Austrijos ir Italijos plito barokas. Suprojektuota vienanavių (pagal Jėzaus bažnyčios Romoje pavyzdį – Šv. Jokūbo bažnyčia, 1615, Šv. Mikalojaus katedra, 1707, abi Liublianoje), centriškojo plano aštuonkampių (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Nova Štiftoje, Pietvakarių Slovėnijos regionas, 1641–71), halinių (Šv. Mykolo katedra Liublianoje, pradėta 1708, architektas A. Pozzo) bažnyčių; jų interjerai gausiai dekoruoti tapyba, lipdiniais. 18 a. barokinių pastatų suprojektavo architektas G. Mačekas (bažnyčios – Šmarna Goros Liublianoje; 1712, Šv. Valentino Limbarska Goroje, Centrinės Slovėnijos regionas, apie 1735; Liublianos rotušė, 1718), M. Perskis (1681–1761; Šv. Hermagoro ir šv. Fortunato bažnyčia Gornji Grade, Savinjos regionas, 1763).
Paladianizmo bruožų turi uršuliečių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia Liublianoje (1726, architektas C. Martinuzzi, laiptai su baliustrada, 1930, architektas J. Plečnikas). Gyvenamųjų namų architektūrai būdinga barokiniai sandrikai, frontonai, skulptūriniai portalai, rūmų interjerams – ištaigingi laiptai (Mariboro pilyje, 1749), salės (rūmuose – Šveigerio, apie 1755, Gruberių, 1773, abeji Liublianoje). Suprojektuota užmiesčio rezidencijų su vidiniais kiemais (Soteskos rūmai, Pietvakarių Slovėnijos regionas, 17 a. antra pusė, išliko fragmentai), kurdonerais, parkais (Dornavos rūmai prie Ptujaus, 1700–39).
19 amžius–20 amžiaus pirma pusė
A. Hauptmanno namas Liublianoje (1904, architektas C. M. Kochas)
19 a. pirmoje pusėje rekonstruotos Liublianos aikštės įgavo klasicizmo bruožų. Pastatų sostinėje suprojektavo kaimyninių šalių architektai (P. Nobile, F. von Schmidtas, E. von Foersteris). 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje pastatyta eklektinių visuomeninių pastatų (Tautos namai Celjėje, 1896, architektas J. V. Hráský, Ptujaus rotušė, 1907, architektas M. Ferstelis). Po 1895 žemės drebėjimo pagal urbanistų C. Sitte’s, M. Fabiani (1865–1962; rekonstravo dabartinę Miklošičevo aikštę, suprojektavo gyvenamųjų namų – Hribaro, 1903, Bambergo, 1907) planą rekonstruota Liubliana, mieste art nouveau stiliaus statinių suprojektavo J. Zaninovićius (Drakonų tiltas, 1901), R. Smielowskis (privatus gyvenamasis namas, 1903), J. Vancašas (1859–1932; viešbutis Union 1905, Liaudies banko rūmai, 1907), F. Bernekeris (namas Regali 1906), C. M. Kochas (1876–1925; Žemės ūkio paskolų banko rūmų apartamentai, 1907).
1919 ant Javorcos kalvos (Goriškos regionas) pastatyta Javorcos memorialinė bažnyčia (pagal Remigiaus Geylingos planą ją pastatė Austrijos‑Vengrijos kariai, renovuota 1934, 2005, 2016).
Javorcos memorialinė bažnyčia (Goriškos regionas, 1919 pastatyta pagal Remigiaus Geylingos planą, renovuota 1934, 2005, 2016)
1919 įkūrus Liublianos universitetą Architektūros departamente pradėta dėstyti architektūra (1995 įkurtas Architektūros fakultetas). Žymiausias 20 a. Slovėnijos architektas ir urbanistas – J. Plečnikas (Liublianoje – Šv. Pranciškaus bažnyčia, 1927, Tromostovje tiltas, apie 1930, Nacionalinė ir universiteto biblioteka, 1940, Šv. Mykolo bažnyčia prie Liublianos, 1939). Pagal J. Plečniko planą (1929) rekonstruota Liubliana, jo pedagoginė veikla turėjo įtakos nacionalinei architektūros mokyklai susiklostyti. Nacionalinį stilių plėtojo architektas I. Vurnikas (1884–1971; Kooperacinio banko rūmai Liublianoje, 1922). Funkcionalistinių pastatų Liublianoje suprojektavo V. Šubicius (1894–1946; biurų pastatas Nebotičnik 1933), F. Tomažičius (1899–1968; Oblako vila, 1935).
20 amžiaus antra pusė
Šv. Mykolo bažnyčia prie Liublianos (1939, architektas J. Plečnikas)
20 a. antroje pusėje suplanuota daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais užstatytų gyvenamųjų rajonų (Liublianoje, Maribore, Koperyje, Celjėje). Le Corbusier idėjas architektūroje plėtojo architektas E. Ravnikaras (1907–93; Respublikos aikštės Liublianoje planavimas ir užstatymas, su kitais, 1960–81), postmodernistinių pastatų suprojektavo V. Ravnikaras (1943–2010; Sežanos rotušė, Goriškos regionas, 1980, Nacionalinio teatro rūmai Nova Goricoje, Goriškos regionas, 1994). Žymesni 20 a. architektai: S. Kristlas (g. 1922), I. Arnautovićius (1924–2009, Parodų ir suvažiavimų rūmai Liublianoje, su kitais, 1958), M. Miheličius (g. 1925), S. Severas (1927–2003), M. Bonča (1932–2006).
21 amžiaus pradžia
21 a. pradžioje šiuolaikinės architektūros statinių suprojektavo Slovėnijos architektūrinės bendrovės – Bevk–Perovič Arhitekti (mokykla Kočevjėje, Pietvakarių Slovėnijos regionas, 2002, Kongresų centras Brdo, Gorenjskos regionas, 2007, Moderniojo meno muziejus Liublianoje, 2009), Dekleva‑Gregorič Arhitekti (gyvenamasis namas XXS Liublianoje, 2004, Metalo perdirbimo gamykla Pivkoje, Notranjskos karsto regionas, 2007), Ofis Arhitekti (Liublianos miesto muziejaus rekonstrukcija, vila Blede, Gorenjskos regionas, abu 2004, futbolo stadionas Ljudski vrt Maribore, 2008, Atsisveikinimo koplyčia Krašnjoje, Gorenjskos regionas, 2009, Europos erdvės technologijų kultūros centras Vitanjėje, Savinjos regionas, 2011), Sadar & Vuga (apartamentai Žvaigždė Nova Goricoje, 2007, futbolo stadionas ir daugiafunkcis sporto kompleksas Liublianoje, 2010), Abiro (daugiafunkcis pastatas Šmartinkos rajone Liublianoje, 2002, viešosios bibliotekos rekonstrukcija Grosupljėje, Centrinės Slovėnijos regionas, 2007), t. p. architektai N. Korpnikas (Acmano gyvenamasis namas Grižėje, Savinjos regionas, 2000), J. Peterkočas (Liublianoje – verslo centras Multipa, 2003, gyvenamųjų namų kompleksas Balti kristalai 2009; abu g. 1962).
Pasaulio paveldo vertybės
Alpių apylinkėse išlikusios neolito laikotarpio gyvenvietės su mediniais statiniais ant polių (nuo 2011), Idrijos gyvsidabrio rūdos kasėjų gyvenvietė (nuo 2012), J. Plečniko 20 a. 4–5 dešimtmečio architektūriniai ir urbanistiniai projektai Liublianoje (nuo 2021).
Slovėnijos kultūra
Slovėnijos konstitucinė santvarka
Slovėnijos partijos ir profsąjungos
Slovėnijos ginkluotosios pajėgos