Slovnijos dail
Seniausių laikų dailė
Slovėnijos dabartinėje teritorijoje rasta paleolito laikotarpio figūrėlių iš kaulo su zoomorfiniais ir antropomorfiniais motyvais, iš neolito – geometriniais ornamentais gausiai dekoruotų keraminių indų, panašių į Apulijos ir Sicilijos dirbinius. Bronzos amžiaus pabaigoje apsigyvenę ilyrai ir venetai gamino panašius į etruskų bronzos dirbinius. Nekropoliuose rasta meistriškai padarytų plokščiadugnių indų, diademų, statulėlių, ginklų; jie dažnai dekoruoti reljefiniais ritualiniais, buitinių scenų vaizdais, puošniais geometriniais ornamentais. Iš romėnų valdymo laikotarpio išliko mozaikų, skulptūrų, iš Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio – gotų, langobardų, senovės slavų meno paminklų. Ptujaus miesto apylinkėse rasta darbo įrankių, papuošalų (žiedų, kabučių), keramikos dirbinių (amforų, puodų, puodelių).
12–18 dailė
Romanikos laikotarpiu kurtos puošnios knygų miniatiūros, nuo maždaug 1150 veikė Stičnos vienuolyno skriptorijus. Kurta daugiausia medinė skulptūra, dažniausiai bažnyčioms puošti; jos išliko nedaug (Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu 1200, Velesovo bažnyčioje, Krainos regionas). 13 a. plito religinės ir pasaulietinės tematikos tapyba. Viena vertingiausių 13 a. freskų išliko Šv. Jurgio bažnyčioje Ptujuje. Gotikos bruožų turi J. Ljubljanskio (kūrė 1433–60) nutapytos freskos Šv. Mikalojaus cerkvėje ant Kureščeko kalno prie Liublianos (apie 1443). Veikiamas Italijos dailės 14 a. susiklostė naujas sienų tapybos stilius – tapytos realistiškesnės figūros (freskos Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje Crngrobe, Krainos regionas). Vienuolynuose kurtos brangios gotikos elementų turinčios rankraštinės knygos, miniatiūromis dekoruotos maldaknygės (kodeksas Dievo miestas 14 amžius).
Zigmanto (Sigismundo) altorius Švč. Mergelės Marijos Globėjos bažnyčioje Ptujska Goroje (Podravjės apskritis, apie 15 a.)
15 a. sienų tapybos tematika įvairėjo, pradėta naudoti šiek tiek prislopintos spalvos (freskos vėlyvosios gotikos Šv. Danieliaus bažnyčioje Celjėje). 15 a. antroje pusėje kurtai sienų tapybai įtakos turėjo 15 a. Venecijos mokykla (freskos Šentvido bažnyčioje, Goriškos regionas, 1480). 15–16 a. Slovėnijoje plėtota keramika, Škofja Lokoje (Krainos regionas) ir Liublianoje įsteigtos keramikos manufaktūros. 18–19 a. keramika pasižymėjo formų ir stilių įvairove (brolių Schützų manufaktūros, įkurtos 1870 Libojėje, Savinjos regionas, dirbiniai). 15–16 a. garsėjo Liublianoje gaminti stiklo dirbiniai, steigtos stiklo manufaktūros, puoselėjančios Venecijos stiklo tradicijas. Nuo 1665 iki šių dienų Rogaška Slatinoje (Žemutinės Savos regionas) plėtojamos krištolo gamybos tradicijos.
17–18 a. baroką dailėje dažniausiai plėtojo iš kitų šalių atvykę dailininkai ir amatininkai, kuriantys vyskupams ir didikams (italas G. Quaglio, 1688–1751, barokinėmis freskomis dekoravo Šv. Mikalojaus katedrą Liublianoje, apie 1706). Sukurta barokinių altorinių paveikslų, peizažų, t. p. rokokinių portretų (J. V. Metzingeris, 1699–1759, M. J. Schmidtas, 1718–1801, F. Bergantas). Šiuo laikotarpiu suklestėjo skulptūra. Bažnyčių interjerai puošti mediniais paauksuotais altoriais su kolonomis, karnizais, ornamentine raižyba, reljefais, polichrominėmis skulptūromis ir tapybos pano. Išliko J. Straubo (1712–56) medinių altorių su skulptūromis Šv. Juozapo bažnyčioje Maribore (apie 1750). Skulptūras, daugiausia Liublianoje, kūrė italas F. Robba (Krainos Trijų upių fontanas, 1751, Šv. Jokūbo bažnyčios altorius su skulptūromis, 1736), L. Mislejus (1670—1727), L. Bombassi, A. Pozzo. Meniškų medalių sukūrė F. A. Šega (1711–1787).
Šv. Petro cerkvės Liublianoje freskos fragmentas (18 a., dailininkas F. Jelovšekas)
19–20 amžiaus dailė
19 a. pirmos pusės tapytojų kūriniuose derinti klasicizmo ir realizmo bruožai (F. Kavčičiaus, 1762–1828, antikinės tematikos kompozicijos, peizažai). Religinei tapybai įtakos turėjo vokiečių ir austrų tapytojai nazarėnai (J. Wolfo, 1825–84, kūryba). Portretų nutapė J. Tomincas (1790–1866), M. Langusas (1792–1855), M. Strojus (1803–71), realistinių portretų, buitinės tematikos paveikslų – broliai Janezas (1850–85) ir Jurijus (1855–90) Šubicai, secesijos stilistikos, realistinių skulptūrinių portretų ir paminklų sukūrė F. Bernekeris (1874–1932; P. Trubaro paminklas Liublianoje, 1910). Pradėtos steigti privačios dailės mokyklos. Jauni dailininkai studijavo Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. 1891 Miunchene slovėno A. Ažbé privačioje dailės mokykloje mokėsi slovėnai I. Groharas (1867–1911), R. Jakopičius (1869–1943), M. Jama (1872–1947). Pirmoji profesionalų išsilavinimą užsienyje įgijusi tapytoja I. Kobilca (1861–1926) nutapė impresionizmo bruožų turinčių peizažų, figūrinių kompozicijų, portretų.
20 a. pradžioje veikusios grupuotės Pavasaris (Vesna) atstovai (G. Birolla, 1881–1963, H. Smrekaras, 1883–1943, M. Gasparis, 1883–1980) sukūrė savitą slovėnų liaudies dailės stiliaus atmainą, grįstą 20 a. pradžios moderniu menu, papildytą secesijos elementais. Sukurta ekspresionistinių tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinių (F. Kraljis, 1895–1960, V. Pilonas, 1896–1970, B. Jakacas, 1899–1989). Realistinių, klasikinių formų monumentalių skulptūrų sukūrė L. Dolinaras (1893–1970), konstruktyvistinių – A. Černigojus (1898–1985).
Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje 19 a. pirmoje pusėje klasicizmo ir bydermejerio stiliaus bruožai derinti su neogotikos motyvais. 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje Liublianos technikos universitete pradėti rengti taikomosios dailės specialistai. 4 dešimtmečio viduryje siekta sukurti nacionalinį stilių (keramikoje, metalo dirbiniuose naudoti liaudies meno ornamentiniai motyvai). Keramikė D. Pajnič (1906–70) ir metalo dailininkas V. Glanzas (1902–?) savo kūryboje siekė išryškinti medžiagiškumą.
Po I pasaulinio karo vaizduojamojoje dailėje plėtotas klasikinis modernizmas. Jo formavimuisi įtakos turėjo Paryžiaus ir Zagrebo dailės mokyklos, kuriose studijavo didžioji dalis slovėnų menininkų. Jie plėtojo įvairias modernizmo variacijas, kurias slovėnų meno kritikai pavadino spalviniu realizmu. Nuo 6 dešimtmečio pradžios vėl grįžta prie klasikinių modernizmo tradicijų.
J. Ciuha. Angelas sargas niekada nesiilsi (akrilas, 1991)
Tuo laikotarpiu ypač išsiskyrė dar prieš II pasaulinį karą kūrusi slovėnų tapytojų karta, labiausiai grupės Nepriklausomieji (Neodvisni) nariai S. Kregaras (1905–73), M. Pregeljis (1913–67), G. Stupica (1913–90). 1950–60 žymiausi slovėnų tapytojai S. Kregaras ir Z. Mušičius (1909–2005) kūrė prancūzų lyriniam abstrakcionizmui ir informel artimą tapybą, A. Černigojus (1898–1985), G. A. Kosas (1896–1970) interpretavo konstruktyvistinę tradiciją suteikdami jai ekspresyvumo ir medžiagiškumo elementų. 1960–70 iškilo informel poveikį patyrę kitos kartos tapytojai R. Kotnikas (1931–96), J. Bernikas (1933–2016), A. Jemecas (gimęs 1934) ir skulptorius S. Tihecas (1928–93). Ekspresyvių tapybos kūrinių sukūrė J. Ciuha (1924–2015).
Konstruktyvistines tradicijas nuosekliausiai tęsė ir minimalizmą plėtojo 1968–72 veikusi Neokonstruktyvistų grupė: T. Lapajne (1933–2011), D. Tršaras (gimęs 1937) ir D. Čadež (g. 1940). Minimalistinius objektus iš medžio kūrė T. Lapajne ir D. Čadež, minimalizmo estetiką plėtojo ir skulptoriai D. Sambolec (g 1949), L. Vodopivecas (g. 1951), M. Počivavšekas (g. 1955), t. p. tapytojai B. Borčićius (1926–2014), G. Gnamušas (g. 1941), L. Logaras (1944–2014), T. Šušnikas (g, 1948). Konstrukcijas su abstrakčiosios tapybos estetika savo kūriniuose derino tapytojas, skulptorius ir grafikas D. Hrvachis (g. 1936).
7 dešimtmetyje konceptualųjį meną aktyviai propagavo avangardinė menininkų grupuotė OHO (veikė 1966–71). Grupės branduolį sudarė M. Pogačnikas (g. 1944), M. Matanovičius (g. 1947), D. Nezas (g. 1949) ir A. Šalamunas (g. 1947), su jais aktyviai bendradarbiavo kiti dailininkai, literatai. Jie domėjosi amorfinėmis organinėmis formomis; kūrybai būdinga proceso, žemės, skurdžiojo, kūno ir konceptualiojo meno elementai. OHO judėjimo tradiciją tęsė bendruomenė, vadinamoji Šempaso šeima (Družina u Šempasu). OHO grupuotė ir B. Dimitrijevićius (g. 1948) daugiausia plėtojo konceptualųjį ir alternatyvųjį meną.
20 a. pabaigos–21 amžiaus pradžios dailė
Slovėnų menininkų grupė IRWIN (įkurta 1983) kritiškai apmąstė menininkų padėtį, meno sąvoką ir uždavinius; su kitais buvusios Jugoslavijos menininkais aktualias menines ir visuomenines problemas jie siekė spręsti taikydami avangardo metodus (projekte Rytų meno žemėlapis siekė rodyti visos Europos meną – lyg ištraukti menininkus iš jų nacionalinio konteksto ir pristatyti bendroje Europos erdvėje). Žymesni grupės nariai: D. Mandićius (g. 1954), M. Moharas (g. 1958), B. Vogelnikas (g. 1959), A. Savskis (g. 1961), R. Uranjekas (g. 1961). D. Zidaras (g. 1962) savo kūryboje iškelia naujus mokslo atradimus, domisi fenomenologija, psichologija, socialiniais visuomenės pokyčiais, kuria siurrealistiškas, beveik apokaliptines instaliacijas. Šiuolaikinį meną kuria M. A. Vogrinčičius, D. Kracina, K. Toman (visi gimę 1970), V. Bernikas (g. 1971), T. Putrihas (g. 1972), A. Preglis, J. Janša (tikr. Ž. Karižas; abu gimę 1973), S. Sedlačekas, S. Vrabičius (abu gimę 1974), G. Jemecas (g. 1975), I. I. Huzjanas (g. 1981).
M. Potrč instaliacija Nebaigtas namas su mobiliojo telefono medžiu Zalcburgo Meno klube (betonas, plastikas, geležis, medis, 2003)
Meno muziejai, galerijos
1948 Liublianoje atidaryta Modernaus meno galerija, 1945 įkurta Dailės akademija. Nuo 1955 Liublianoje rengiama tarptautinė grafikos meno bienalė, 1986 įkurtas Tarptautinis grafikos meno centras. 1990 T. Pogačaras (gimęs 1960) įkūrė šiuolaikinio meno muziejų, kurį 1993 transformavo į P.A.R.A.S.I.T.E. Šiuolaikinio meno muziejų (nuo 2003 P74 Galerija).
2271
Slovėnijos kultūra
Slovėnijos konstitucinė santvarka
Slovėnijos partijos ir profsąjungos
Slovėnijos ginkluotosios pajėgos