Slovėnijos gamta

Slovnijos gamtà

Slovėnijos gamtinis žemėlapis

Reljefas

Slovėnijoje vyrauja aukštumos ir kalnai (paviršiaus vidutinis aukštis 557 metrai). 45 % jos teritorijos yra iki 500 m, 36 % – 500–1000 m, apie 12 % – daugiau kaip 1000 m aukščio. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose ištįsę Rytų Alpių kalnų masyvai – Julijos Alpės, Savinjos Alpės, Karavankai, Kamniškės Alpės, Kozjakas, Pohorjė. Šie kalnai susidarę daugiausia iš mezozojaus klinčių, dolomitų, skalūnų bei iš paleozojaus granitų ir skalūnų. Julijos Alpėse yra Slovėnijos aukščiausia viršūnė – Triglavo kalnas (2863 metrai).

Pietinėje dalyje stūkso Dinarų kalnyno šiaurinė dalis. Tarp Alpių ir Dinarų kalnų plyti Dolenjskos tarpukalnių slėnis. Slovėnijos rytinę dalį apima Dunojaus vidurupio lygumos šiaurės vakarinis pakraštys, Adrijos jūros pakrantėje, Liublianos apylinkėse ir upių slėniuose plyti žemumos. Karstiniai dariniai (stalaktitų ir stalagmitų urvai, poljės, karstinės įgriuvos, šuliniai, požeminės upės) labiausiai paplitę Dinarų kalnyne (Karsto plynaukštėje), Julijos Alpėse. Karsto plynaukštėje yra ilgiausias Slovėnijoje Postojnos urvas (ilgis 20,57 km), Julijos Alpėse – giliausias pasaulyje Vrtoglavicos šulinys (gylis 643 metrai). Iš viso Slovėnijoje rasta ir ištirta daugiau kaip 7600 urvų. Daugiausia jie susiformavę mezozojaus klintyse, dolomituose. Slovėnijos urvuose gausiausia pasaulyje faunos rūšių (veisiasi ir gyvena daugiau kaip 300 rūšių).

Dravsko poljė

Slovėnija yra Viduržemio jūros seisminėje zonoje.

Postojnos urvas

Klimatas

Pajūryje klimatas subtropinis mediteraninis, toliau į rytus – vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, kalnuose – kalnų alpinis. Pajūryje karštos ir sausos vasaros, švelnios ir drėgnos žiemos. Aukščiausia sausio mėnesio temperatūra 2–7 °C, liepos mėnesio – 26–28 °C, žemiausia atitinkamai –5–3 °C ir 14–20 °C.

Per metus iškrinta nuo 900–1000 mm (pakrantėje) iki 2400 mm (kalnuose) kritulių. Pakrantėje žiemą pučia šaltas gūsingas vėjas bora, pavasarį dažnai pučia fenas.

Vidaus vandenys

Sočos upė

Upių tinklas tankus. Beveik visos Slovėnijos upės priklauso Juodosios jūros Dunojaus intakų Savos ir Dravos baseinams, tik vakarine dalimi tekanti Soča priklauso Adrijos jūros baseinui. Upės sraunios, slenkstėtos, jose daug krioklių. Maitinamos sniego tirpsmo ir lietaus vandenų. Ilgiausia upė – Sava (ilgis 945 km, Slovėnijoje 221 kilometras). Daug požeminių upių (Reka, ilgis 51 km; Ljubljanica, 41 km) yra karstiniuose dariniuose. Daugiau kaip 250 krioklių; aukščiausias – Bokos (144 metrai). Natūralių ežerų nedaug, jie daugiausia karstinės (Cerkniško ežeras, plotas 24 km²; didžiausias Slovėnijoje), ledyninės (Bohinjsko, 3,2 km²; Bledo, 1,4 km²) kilmės. Didžiausi tvenkiniai suformuoti užtvenkus Dravos upę – Ptujaus (plotas 3,5 km²), Vuhredo (2,4 km²), Mariboro (2,4 km²) ir užtvenkus Savos upę – Zbiljės, Mostės (abiejų plotas po 0,7 km²). Yra apie 80 mineralinio ir terminio vandens versmių.

Dirvožemiai

Slovėnijos rytinės dalies upių slėniuose daugiausia yra aliuvinių salpžemių, aukščiau – šlynžemių, palvažemių bei rudžemių. Karavankų ir Pohorjės kalnuose vyrauja kalnų rudžemiai. Vakarinėje dalyje daugiausia paplitę kalciažemiai ir kalkžemiai.

2271

Augalija

Pagal floristinį padalijimą didžioji Slovėnijos dalis priklauso holarktinės karalystės cirkumborealinei, tik nedidelė pietinė dalis – Viduržemio jūros floristinei sričiai. Savaiminę Slovėnijos florą sudaro daugiau kaip 3200 rūšių savaiminių induočių augalų, apie 640 rūšių brijūnų ir apie 160 rūšių maršantijūnų. Daugiau kaip 330 augalų rūšių įrašytos į Raudonąją knygą. Endeminių rūšių grupei priskiriamos 66 rūšys, iš kurių 22 aptinkamos tik šioje teritorijoje, kitų arealai apima gretimų valstybių nedideles teritorijas. Tik Slovėnijoje paplitusios endeminės rūšys yra gauruotoji smiltgraibė, pastarnokinė hladnikija, karniolinė raktažolė.

Miškai užima 54 % teritorijos ir pagal miškingumą Slovėnija yra trečia Europoje po Suomijos ir Švedijos. Net 87 % miškų bendrijų yra natūralios arba artimos natūralioms. Vyrauja bukų miškai, priklausantys kaštaininio bukyno, poraitinio bukyno, ostrijinio bukyno ir kitoms asociacijoms. Kalnuose miškų daugumą sudaro mišrūs ir spygliuočių miškai, daugiausia priklausantys lipikinio kėnyno, mėlyninio pušyno, šluotsmilginio pušyno asociacijų bendrijoms.

Pievų ir krūmynų bendrijos išsiskiria didele rūšių įvairove, tačiau užima nedidelius plotus. Natūralių ir pusiau natūralių pievų daugiausia kalnuose, kalnų šlaituose ir upių slėniuose. Labai nedaug likę šlapių ir pelkėtų pievų. Daug retų buveinių, augalų bendrijų ir rūšių telkiasi Adrijos jūros pakrantėse, tačiau joms iškilusi grėsmė dėl intensyvaus turizmo poveikio.

Dirbami laukai, kultūrinės pievos ir ganyklos, sodai ir kita žemės ūkio paskirties žemė užima apie 36 % teritorijos.

849

Gyvūnija

Gyvena 75 rūšių žinduoliai: miškingose vietovėse – šernai, stirnos, taurieji elniai, vilkai, lūšys, vilpišiai, rudosios lapės, barsukai, prie vandens telkinių – ūdros, stepėse – paprastieji šakalai, kalnuotose vietovėse – alpiniai ožiai, gemzės, pasitaiko rudųjų lokių. Paplitę pilkieji ir baltieji kiškiai, smulkieji plėšrūnai (žebenkštys, šermuonėliai, juodieji šeškai, kiaunės), graužikai (paprastosios voverės, žiurkėnai, geltonkaklės ir miškinės pelės, miegapelės, pelėnai, upiniai bebrai), šikšnosparniai (Natuzijaus ir Kulio šikšniukai, pelėausiai, didieji ir rudieji nakvišos, pasagnosiai šikšnosparniai).

pilkosios kurapkos

Paukščių 376 rūšys: žąsinių apie 30 rūšių (gulbės giesmininkės, pilkosios žąsys, paprastosios berniklės, antys, didieji ir mažieji dančiasnapiai), gausu plėšriųjų paukščių (nendrinės ir pievinės lingės, paprastieji paukštvanagiai, pelėsakaliai, ereliai žuvininkai, kilnieji ereliai, sakalai keleiviai), žvirblinių paukščių (vieversiai, kregždės, kielės, strazdai, pečialindos, devynbalsės, zylės, musinukės, startos), gyvena margieji geniai, žaliosios ir juodosios meletos, eurazinės grąžiagalvės, pelėdos, paprastosios lututės, putpelės, pilkosios kurapkos, eurazinės volungės, paprastieji tulžiai, europiniai bitininkai. Roplių apie 20 rūšių: baliniai ir jūriniai vėžliai, vikrieji ir gyvavedžiai driežai, yra žalčių, gyvačių; varliagyvių apie 20 rūšių: alpiniai ir skiauterėtieji tritonai, raudonpilvės kūmutės, pievinės, smailiasnukės, ežerinės varlės, paprastosios ir žaliosios rupūžės, yra salamandrų, kirmrausų.

2005

Aplinkos apsauga

Saugomos teritorijos užima 53,56 % (10 877 km²) Slovėnijos sausumos ploto. Yra Triglavo nacionalinis parkas (įkurtas 1981, plotas 880 km²), 3 regioniniai parkai (Notranjskos karsto, Kozjako, Škocjano urvų). 43 kraštovaizdžio parkai, didžiausias – Logaro slėnio (plotas 24 km², įkurtas 1987). 60 gamtos draustinių, 1155 gamtos paminklai. Į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Škocjano urvų regioninis parkas (1986) ir Slovėnijos reliktiniai bukų miškai (2017, tarpvalstybinės saugomos teritorijos – Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščių bukų miškų – dalis). 4 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai: Julijos Alpių (nuo 2003), Karsto (2004), Kozjako ir Obsoteljės (2010), Muro upės (2018). 3 Ramsaro konvencijos (Slovėnijoje įsigaliojo 1991) saugomos vietovės (plotas 82,05 km²) – Cerkniško ežeras, Škocjano urvai, Sečoveljske soline gamtos parkas.

Triglavo nacionalinis parkas

Europos ekologinio tinklo Natura 2000 saugomos teritorijos (31 turi paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusą).

2271

Slovėnija

Slovėnijos gyventojai

Slovėnijos konstitucinė santvarka

Slovėnijos partijos ir profsąjungos

Slovėnijos ginkluotosios pajėgos

Slovėnijos ūkis

Slovėnijos istorija

Slovėnijos santykiai su Lietuva

Slovėnijos švietimas

Slovėnijos literatūra

Slovėnijos architektūra

Slovėnijos dailė

Slovėnijos muzika

Slovėnijos choreografija

Slovėnijos teatras

Slovėnijos kinas

Slovėnijos žiniasklaida