Slovnijos istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Žmonės dabartinės Slovėnijos teritorijoje apsigyveno maždaug prieš 250 000 metų. Antikos laikais čia gyveno keltų gentys. 1 a. pr. Kr. šalį nukariavo Roma (Slovėnijos teritorija priklausė Noriko ir Panonijos provincijoms). 6–7 a. apsigyveno Alpių slavai (slovėnai). 7–8 a. susikūrė dvi slavų valstybės: Karantanija ir Kraina. 8 a. viduryje jas nukariavo Bavarija, 8 a. pabaigoje užvaldė Frankų valstybė. Po Karolio Didžiojo mirties (814) karantaniečiai ir krainiečiai prisidėjo prie Liudovito vadovaujamo kroatų sukilimo prieš frankus. 822 sukilėlius nugalėjęs Liudvikas I Pamaldusis pašalino slaviškąsias Karantanijos ir Krainos dinastijas, šios valdos tapo Rytų markos dalimi.
907–955 Krainą užvaldė vengrai, 10 a. 9 dešimtmetyje ji tapo imperatoriaus Otono III sukurtos Didžiosios Karantanijos, arba, kaip tuo laikotarpiu pradėta vadinti, Didžiosios Karintijos, dalimi. 8–11 a. slovėnai buvo krikštijami bavarų misionierių. Kartu su krikščionybe galutinai įsigalėjo ir feodalizmas. Vokiečių kolonizacija (dauguma feodalų ir miestų patriciato buvo vokiečiai) itin sustiprėjo 11–13 a., kai Didžioji Karintija suskilo į Karintijos, Štirijos, Krainos (dabartinė Slovėnijos teritorija), Garicos ir Istrijos feodalines valdas, valdomas įviarių dinastijų ir priklausančias Šventajai Romos imperijai. Dauguma Aukštutinės Karintijos ir Štirijos gyventojų suvokietėjo, Krainoje tebevyravo slovėnai. Nuo 13 a. vidurio slovėnų žemes siekė užimti čekai Pršemislai, bet 1278 Dürnkruto mūšyje buvo nugalėti Habsburgų. Nuo 15 a. pradžios Slovėniją puldinėjo turkai; jų antpuoliai itin sustiprėjo 15 a. antroje pusėje.
Karintijos kunigaikščio intronizacija (L. von Wieno kronikos miniatiūra, 14 a.)
Habsburgų valdymo laikotarpis
Iki 16 a. pradžios Habsburgai užėmė visas slovėnų žemes. Slovėnija tapo Austrijos dalimi. Nuo 16 a. vidurio per Krainą ėjo imperijos prekybos su Pietų Europos šalimis keliai. 16 a. miestuose plito reformacija (tuomet išspausdintos pirmosios knygos slovėnų kalba, 1584 išversta Biblija); ją 17 a. pradžioje nuslopino Habsburgai. Siekdami varžytis su Venecija 18 a. Habsburgai Krainoje toliau plėtojo prekybą, įsteigė čia manufaktūrų (daugiausia gelumbės audimo ir stiklo gamybos). Pasiturintys miestiečiai rėmė slovėnų kalbos (1768 Marko Pohlinas parengė gramatiką), tautosakos, tautos istorijos (Antono Tomažo Linharto Krainos ir kitų pietų slavų tautų Austrijoje istorijos bandymas / Pokušaj istorije Kranjske i ostalih Južnih Slovena u Austrii 2 t. 1788–91) tyrimus.
Celje (1681, graviūra iš Georgo Matthaeuso Vischerio Topographia Ducatus Stiriae)
Nuo 1809 dabartinės Slovėnijos teritorija priklausė Napoleono I sukurtoms Ilyrijos provincijoms (sostinė Liubliana). Čia panaikinta baudžiava, įvestas Napoleono kodeksas. 1815, pasitraukus Prancūzijos kariuomenei, Slovėnija vėl atiteko Austrijai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje sustiprėjo slovėnų tautinis judėjimas. Jo centru tapo Kraina. Iš pradžių tautiniai veikėjai, daugiausia inteligentija, telkėsi ties vadinamuoju organiniu darbu (švietimo, kultūros plėtotė, ekonominio potencialo stiprinimas ir kita), per 1848–49 revoliuciją liberalūs veikėjai suformulavo politinius reikalavimus: iš slovėnų žemių sukurti atskirą administracinį vienetą, slovėnų kalbai suteikti lygias su vokiečių kalba teises; konservatoriai tenkinosi reikalavimu, kad slovėnų kalba būtų vartojama mokyklose ir administracinėse įstaigose. 1867 susikūrus dvilypei Austrijos-Vengrijos imperijai Slovėnija atiteko jos austriškajai daliai – Cisleitanijai. 19 a. antroje pusėje slovėnų politiniai reikalavimai buvo gana nuosaikūs: siekta atskirų slovėnų kurijų kraštų seimuose, 1871 pasiūlyta sukurti autonominę provinciją.
Liublianoje, Kongreso aiškštėje, skelbiama apie Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybės įkūrimą (1918 10 29)
20 a. pradžioje didesnę politinę įtaką įgijo katalikiška Slovėnų liaudies partija (įkurta 1892). 1914 prasidėjus I pasauliniam karui Slovėnijos visuomenė liko lojali Habsburgams. Karui einant į pabaigą slovėnų deputatai Austrijos parlamente 1917 05 pritarė trilypės monarchijos, t. y. Habsburgams pavaldžios pietų slavų valstybės, sudarymo idėjai. Austrijos-Vengrijos imperijai žlungant Slovėnijos politinių partijų (be Slovėnų liaudies partijos, dar liberalų ir socialdemokratų) atstovai įėjo į 1918 10 05 Zagrebe sudarytą Slovėnų, kroatų ir serbų nacionalinę tarybą, kuri Austrijos-Vengrijos valdomose žemėse 10 29 paskelbė nepriklausomą Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybę (prezidentas – slovėnas A. Korošečas). 1918 12 01 šios valstybės Nacionalinė taryba įteikė Serbijos regentui Aleksandrui Karadžiordževičiui susivienijimo su Serbija aktą; Slovėnija tapo Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės, kuri 1929 buvo pavadinta Jugoslavija, dalimi.
Jugoslavijos laikotarpis
Pagal 1919 09 Saint-Germaino taiką su Austrija naujajai valstybei iš slovėniškųjų žemių atiteko Kraina, Pietų Štirija ir nedidelė dalis Pietų Karintijos (kita dalis atiteko Austrijai); Slovėnijos Pamarį (t. y. Istriją, Triestą ir Goriciją), jungiantį Slovėniją su Adrijos jūra, dar 1918 11 užėmė Italija. Centristinė Jugoslavijos, kurioje vyravo serbai, politika kėlė Slovėnijos visuomenės nepasitenkinimą. 1932 jos politikai priėmė rezoliuciją (vadinamąsias Liublianos punktacijas), kurioje reikalavo Jugoslaviją federalizuoti.
1941 04 nacių Vokietijai užpuolus Jugoslaviją Slovėnija buvo padalyta tarp Vokietijos (užėmė šiaurinę dalį su Mariboru) ir Italijos (pietinę dalį su Liubliana). Okupacijos metais Slovėnijoje veikė komunistų partizanai, t. p. kolaboracinė Baltoji gvardija, vadovaujama generolo Leono Rupniko. 1945 05 15 Slovėniją išvadavo Jugoslavijos liaudies išsivadavimo armija, suformuota iš komunistų partizanų dalinių.
1945 11 Slovėnija tapo viena iš šešių komunistinės Jugoslavijos feredacinių respublikų. 1946 čia nacionalizuotos pramonės įmonės, žemės ūkio kolektyvizacijos buvo atsisakyta. 1954 prie Slovėnijos prijungta didesnė dalis dar 1947 užimto Slovėnijos Pamario (Triestas ir jo apylinkės liko Italijai). Slovėnija buvo labiausiai ekonomiškai ir politiškai klestinti Jugoslavijos respublika, kurią valdė vietos komunistinė nomenklatūra. Žlungant Rytų Europos komunistiniams režimams ir stiprėjant pietų slavų tautų savarankiškumo siekiams Jugoslavijos vadovybė 1989 pabaigoje buvo priversta įteisinti daugiapartinę politinę sistemą. 1991 03 Slovėnijos Socialistinė Respublika pavadinta Slovėnijos Respublika. Pirmuosius po II pasaulinio karo demokratinius Slovėnijos parlamento rinkimus 1990 04 laimėjo 1988–90 įkurtų demokratinių partijų (Slovėnijos demokratų sąjunga, Slovėnijos socialdemokratų partija, Slovėnijos liaudies partija ir kitos) koalicija DEMOS, kuri sudarė pirmąją daugiapartinę Slovėnijos vyriausybę; Slovėnijos Prezidiumo pirmininku (prezidentu) išrinktas buvęs Slovėnijos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius M. Kučanas.
Nepriklausomybės laikotarpis
1991 06 25 Slovėnijos Skupština paskelbė Slovėnijos nepriklausomybę (jai per referendumą dar 1990 12 pritarė 88,2 % slovėnų). Siekdama išsaugoti Jugoslavijos federaciją jos vyriausybė 1991 06 27 įvedė į Slovėniją federacinę kariuomenę; tarptautinei bendruomenei spaudžiant po 10 dienų kovos buvo nutrauktos, Slovėnija 3 mėnesiams sustabdė nepriklausomybės deklaracijos galiojimą, 1991 10 07 vėl paskelbė nepriklausomybę. Iki 1991 10 26 Jugoslavijos kariuomenė iš Slovėnijos buvo išvesta. 1991 12–1992 01 Slovėnijos valstybę pripažino dauguma Europos valstybių ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
Išvedus federacinę kariuomenę Slovėnija, vienintelė iš buvusių Jugoslavijos respublikų, politines ir ekonomines reformas galėjo vykdyti taikos sąlygomis. 1991 12 23 priimta nauja konstitucija, 1992 pradėta įmonių denacionalizacija ir privatizacija, kitos reformos. Rinkos ūkis Slovėnijoje sukurtas laipsniškų reformų būdu (vengiant vadinamosios šoko terapijos). Slovėnijos prezidentu 1992–2002 buvo M. Kučanas. 1992, 1996, 2002 parlamento rinkimus laimėjo Slovėnijos liberalioji demokratija (įkurta 1994); jos vadovas J. Drnovšekas 1992–2002 (išskyrus 2000 05–11) buvo ministras pirmininkas, 2002–07 – prezidentas (2002–04 premjeru buvo tik išrinktas liberalų vadovas Antonas Ropas). 1998 pradėtos derybos dėl Slovėnijos stojimo į Europos Sąjungą. 2001 ji tapo kandidate į NATO. Per 2003 06 referendumą dauguma Slovėnijos gyventojų pritarė jos stojimui į šias organizacijas.
Slovėnijos prezidentas Borutas Pahoras
2004–08 valdė dešiniojo centro koalicinė vyriausybė (ministras pirmininkas Janezas Janša, atstovaujantis konservatyviai Slovėnijos demokratų partijai), 2008–12 – socialdemokratų vadovaujama koalicija (ministras pirmininkas B. Pahoras). 2004 03 29 Slovėnija tapo NATO, 2004 05 01 – Europos Sąjungos nare. 2007 01 01 Slovėnijoje, kuri pirmoji iš pokomunistinių valstybių atitiko Maastrichto konvergencijos kriterijus, buvo įvestas euras. 2007 12 prezidentu išrinktas nepriklausomas (bet remiamas socialdemokratų) kandidatas Danilo Türkas. 2008 kilusi pasaulinė ekonomikos krizė gana smarkiai paveikė iki tol itin sparčiai plėtotą Slovėnijos ūkį (2009 gamyba sumažėjo 8,1 %). 2011 09 Slovėnijos parlamentas išreiškė nepasitikėjimą B. Pahoro vyriausybe, 2011 11 prezidentas Danilo Türkas paleido parlamentą. 2011 12 pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo kairiojo centro partija Pozityvi Slovėnija (įkurta 2 mėnesiai prieš rinkimus), bet jos vadovui Zoranui Jankovićiui suburti koalicijos nepavyko.
2012–13 vėl valdė dešiniojo centro koalicija (ministras pirmininkas Janezas Janša, dėl kaltinimų korupcija atsistatydino), 2013–14 – Pozityvios Slovėnijos vadovaujama koalicija (ministrė pirmininkė Alenka Bratušek). Prezidentu 2012 12 išrinktas B. Pahoras (2017 perrinktas). 2014 parlamento rinkimus laimėjo liberalios pakraipos Miro Ceraro partija (įkurta 2014, 2015 pavadinta Moderniąja centro partija); sudaryta Miro Ceraro vadovaujama vyriausybė. Jam, nepaisant ekonomikos augimo, 2018 03 atsistatydinus (po kelis mėnesius trukusių viešojo sektoriaus darbuotojų streikų, koalicijos vidaus nesutarimų bei vyriausybei nepalankaus Aukščiausiojo Teismo verdikto dėl svarbaus infrastruktūros projekto) 2018 06 pirmalaikius parlamento rinkimus laimėjo Slovėnijos demokratų partija (25 vietos iš 90), bet atsidūrė opozicijoje: sudaryta Marjano Šareco vadovaujama kairiojo centro koalicijos mažumos vyriausybė. Marjanui Šarecui atsistatydinus (dėl sveikatos apsaugos reformos krizės ir finansų ministro atsistydinimo) 2020 03 sudaryta trečioji Janezo Janšos koalicinė vyriausybė.
2022 04 parlamento rinkimus laimėjo opozicinis liberalų ir žaliųjų Laisvės judėjimas (Gibanje Svoboda, įkurtas 2022 01), kuris įveikė valdančiuosius konservatorius (41 mandatas iš 90). Jam vadovaujantis Robertas Golobas 2022 05 suformavo koalicinę 3 partijų vyriausybę (dar įėjo Socialinės demokratijos partija ir Kairieji). 2022 11 šalies prezidente išrinkta nepartinė kandidatė centro kairės pažiūrų advokatė Nataša Pirc Musar (pirmoji Slovėnijos moteris prezidentė).
Jungtinių Tautų (1992), ESBO (1992), Pasaulio prekybos organizacijos (1995), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (2010) narė.
L: C. Rogel Historical Dictionary of Slovenia Lanham 1995; J. Prunk A Brief History of Slovenia Ljubljana 1996; A. Bernard Petite histoire de la Slovénie Paris 22002; J. Hösler Slowenien. Von den Anfängen bis zur Gegenwart Regensburg 2006; L. Plut-Pregelj, The Land Between: A History of Slovenia Frankfurt am Main–Berlin–Bern–Bruxelles–New York–Oxford–Wien 2008.
1478
Slovėnijos konstitucinė santvarka
Slovėnijos partijos ir profsąjungos
Slovėnijos ginkluotosios pajėgos