Slovnijos mùzika
Liaudies muzika
šoka folkloro grupė Semiska (festivalis Liublianoje)
Liaudies muzika turi vokiečių, austrų, vengrų liaudies muzikai būdingų bruožų. Visuose regionuose yra archajiškų muzikos žanrų: koliadų, epinių herojinių baladžių, rečituojamų improvizacinių raudų, istorinių, humoristinių, karo, vaikų dainų. Originalumu pasižymi baladės ir vyrų dainos apie meilę. Dainos dažniausiai daugiabalsės (ypač vyrų), dainuojamos 3–5 garsų akordais, kai kada turi imitacinės polifonijos elementų. Itin dažnai dainuojama lygiagrečiosiomis tercijomis ir sekstomis, bose vartojamas burdonas. Būdinga 7 laipsnių diatoninės dermės, dažnesnis natūralusis mažoras nei minoras. Archajiškose dainose aptinkama pentatonika. Melodijose esama tritonio, sekstos, septimos intervalų šuolių, slinkčių akordiniais garsais. Ritmika silabinė, ryški, sinkopinė, dažniausiai 5 dalių. Esama kintamųjų 2 ir 3 dalių metrų. Liaudies muzika dažniausiai atliekama įvairių atmainų frulomis, ragais, lūpinėmis armonikomis (visi aerofonai). Ansambliuose griežiama smuikais, armonikomis, klarnetais ir kontraboso tipo instrumentais.
Profesionaliosios muzikos raida 13–18 amžiuje
Profesionaliosios muzikos raida susijusi su Europos muzikos tradicijomis. 13–14 a. Slovėnijos miestuose ir dvaruose klestėjo trubadūrų, minezingerių, vagantų menas. Nuo 13 a. muzikos plėtros centrais tapo vienuolynai, Maribore, Goricijoje (dabar Italijoje), Liublianoje steigtos bažnytinės giedojimo mokyklos. 15–16 a. Europoje garsėjo slovėnų kompozitoriai polifonistai, tarp jų – J. Slatkonja (1456–1522), J. Gallus. Plintant reformacijai ir protestantizmui, bažnyčiose klostėsi slovėniškieji himnai, pagrįsti protestantiškuoju choralu (1567 P. Trubaras išleido pirmąjį himnų rinkinį Eni Psalmi), veikė protestantiškojo choralo mokyklos. Pasaulietinę pramoginę muziką kūrė ir skleidė minezingeriai ir vadinamieji trimitininkai (nuo 1537 iki 18 a. vidurio). 16 a. Liublianos luomų lotyniškoje mokykloje buvo mokoma muzikos. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Liublianoje ir kituose miestuose suaktyvėjo muzikinis gyvenimas: įsteigta Liublianos jėzuitų gimnazija, tapusi muzikos mokykla, statytos mokyklinės ir liturginės dramos, misterijos, atlikti 16–17 a. kompozitorių stambūs religiniai kūriniai, atsirado pirmieji slovėnų dainavimo mokytojai, vargonininkai, kompozitoriai – I. Poschas (Pošas, Poschius; m. apie 1622–23), G. Plavecas (Plautzius; m. 1641), J. K. Dolaras (Tolaras, Tollaras, Tholarius; 1620–73). Nuo 17 a. antros pusės Liublianoje dažnai gastroliuodavo italų operos trupės, t. p. statyti vietinių muzikos mėgėjų operų spektakliai. 1701 įsteigta Filharmonijos akademija (Academia Philharmonicorum; veikė iki 18 a. vidurio; viena seniausių Europoje); turėjo chorą ir orkestrą, kuriuos sudarė muzikai profesionalai ir mėgėjai. 1765 atidarytas Luomų teatras, jame rodyti ir dramos spektakliai. 18 a. pirmoje pusėje oratorijų, muzikos dramos spektakliams, pasaulietinių instrumentinių ir bažnytinių vokalinių kūrinių sukūrė J. J. Hočevaras (1656–1714), M. Omerza (1679–1742) ir kiti. Žymesni 18 a. antros pusės kompozitoriai – J. F. Zupanas (1734–1810; sukūrė pirmąją nacionalinę operą Belinas apie 1780; neišliko) ir J. K. Novakas (1756–1833).
Muzika 19 amžiuje
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje išryškėjo vokiečių ir austrų muzikos įtaka. Nuo 1768 Liublianoje, Maribore, Ptujuje pagausėjo gastroliuojančių vokiečių ir austrų operos trupių. Jos statė J. Haydno, W. A. Mozarto ir kitus zingšpylius bei operas. Slovėnų muzikoje įsigalėjo klasicistinis stilius. 1794 įsteigta Filharmonijos draugija (veikė iki 1919), pakeitusi Filharmonijos akademiją. Ši draugija nuolat rengė beveik tik vokiečių ir austrų muzikos koncertus. Luomų teatre statytos daugiausia italų ir prancūzų komiškosios bei kai kurių slovėnų kompozitorių operos vokiečių kalba. 1816 Filharmonijos draugijoje įsteigtos muzikos klasės (vėliau muzikos mokykla, veikė iki 1875). 19 a. pirmoje pusėje Liublianoje gyveno ir dirbo čekų muzikai F. J. B. Dusíkas (1765–1816), L. F. Schwerdtas (1777–1854), G. Mašekas (1794–1873) ir kiti.
Nuo 19 a. 5 dešimtmečio slovėnų profesionaliojoje muzikoje klostėsi romantizmo estetika, padidėjo dėmesys liaudies muzikai. Nacionaliniai bruožai išryškėjo A. Dolinaro (1794–1867), G. Riharo (1796–1863) kūryboje, buvo populiarios J. Flajšmano (1818–74), M. Vilharo (1818–71) ir kitų patriotinės choro dainos. Nacionalinę muziką ir kultūrą propagavo Slovėnijos draugija (įsteigta 1848), viešosios skaityklos (pirmoji įsteigta 1852 Liublianoje; jose burdavosi mėgėjų chorai, steigėsi muzikos mokyklos). Operas, operetes, baletus statė dramos draugija (įsteigta 1867). Draugija Glazbena matica (įsteigta 1872) suvienijo Slovėnijos muzikus, įsteigė muzikos mokyklą (1882), chorą (1891), Slovėnijos filharmonijos simfoninį orkestrą (1908), rengė koncertus. Šv. Cecilijos draugija (įsteigta 1877) leido muzikos žurnalą Cerkveni glasbenik (1877–1945), įsteigė vargonininkų mokyklą (1877–1945). 1884 Liublianoje, 1900 Goricijoje įsteigtos choro draugijos. 1892 Liublianoje atidarytas Slovėnijos teatras (1887 Luomų teatras sudegė), jame veikė Slovėnijos opera.
Operos ir baleto teatro rūmai Liublianoje (1892, architektas J. V. Hráský)
Ši trupė daugiausia statė slovėnų ir kitų slavų kompozitorių operas. Suburtos nacionalinės operos trupės Trieste ir Maribore. Žymesni to laikotarpio kompozitoriai K. Mašekas (1831–59), D. Jenko (1835–1914). B. Ipavecas (1829–1908), F. Gerbičius (1840–1917) sukūrė romantizmo estetika pagrįstų operų, operečių, programinių kūrinių orkestrui, choro dainų. Didelės reikšmės nacionalinės kultūros plėtrai turėjo kompozitoriaus G. G. Kreko (1875–1942) įsteigtas žurnalas Novi akordi (1901–14), kuris propagavo Slovėnijos kompozitorių kūrybą. Vėlyvojo romantizmo operų sukūrė R. Savinas (1859–1948; Gražioji Vida 1907), G. G. Krekas, E. Adamičius (1877–1936), A. Lajovicas (1878–1960).
Muzika 20 a. pirmoje pusėje
Nuo 1918, įkūrus Serbų, Kroatų, Slovėnų karalystę (1929–91 Jugoslavija), muzikos raida ir plėtra tapo labai intensyvi. Įsteigta naujų organizacijų ir kolektyvų. Draugijos Glazbena matica muzikos mokykla 1919 tapo konservatorija (nuo 1926 valstybinė konservatorija, nuo 1939 muzikos akademija), 1934 įsteigtas Folkloro institutas, 1935 – Liublianos filharmonija (veikė iki 1941). Leisti muzikos žurnalai Pevec (1921–38), Zbori (1925–34). Nuo 1920 Liublianoje ir kituose miestuose būrėsi nauji chorai ir choro draugijos. 1925–39 Slovėnijos valstybės teatro operos trupė pastatė S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, I. Stravinskio, E. Křeneko, K. Weillio ir slovėnų kompozitorių operų. 3–4 dešimtmečio slovėnų muzikoje vyravo vėlyvojo romantizmo stilistika (M. Bravničaro, 1897–1977, S. Koporco, 1900–65, V. Ukmaro, 1905–91, M. Kozinos, 1907–66, B. Arničiaus, 1901–70, D. Švaros, 1902–81, P. Šivico, 1908–95, M. Lipovšeko, 1910–95, kūryba). Impresionizmo bruožų būta L. M. Škerjanco (1900–73) kūryboje, konstruktyvių ir dodekafoninių tendencijų – S. Osterco (1895–1941) kameriniuose ir orkestriniuose kūriniuose. Ekspresionistinių ir neoklasicistinių kūrinių sukūrė M. Kogojus (1892–1956).
Muzika 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje
Po 1945 daugelyje Slovėnijos miestų įsteigtos muzikos mokyklos. 1947 įkurta Slovėnijos filharmonija (turi simfoninį orkestrą, chorą), Liublianos televizijos ir radijo simfoninis orkestras, choras ir estradinis orkestras, 1950 – Slovėnijos kompozitorių sąjunga, 1962 – Muzikologijos institutas Liublianos universitete. Simfoninis orkestras ir operos teatras įkurti Maribore. Šalia senosios kompozitorių kartos kūrė P. Ramovšas (1921–99), U. Krekas (1922–2008), Z. Cigličius (1921–2006), D. Škerlas (1931–2002), J. Matičičius (g. 1926) ir kiti, jie savo kūryboje derino tradicines ir šiuolaikines raiškos priemones. 7 dešimtmečio kompozitorių kūryboje ryškios serijinės, konkrečiosios, elektroninės, eksperimentinės muzikos tendencijos. Žymesni: kompozitoriai – V. Globokaras (g. 1934), M. Stibiljis (g. 1929), I. Petrićius, A. Srebotnjakas (g. 1931), J. Ježas (g. 1928), D. Božičius (g. 1933), P. Merkù (1927–2014), L. Lebičius (g. 1934), I. Štuhecas (g. 1932), U. Rojko (g. 1954), T. Svete (g. 1956), B. Jež‑Brezavšček (g. 1957), A. Kumaras (g. 1954), Nenadas Firstas (g. 1964); dirigentai – S. Hubadas (1917–2016), D. Žebre (1912–70), B. Leskovicas (1909–95), C. Cvetko (1902–99), U. Lajovicas (g. 1944), Marko Letonja (g. 1961); pianistai – D. Tomšič Srebotnjak (g. 1940), A. Bertonseljas; smuikininkai – D. Bravničaras (g. 1937), R. Klopčičius (1933–2010); dainininkai – M. Brajnikas, V. Bukovec, R. Franclis, L. Korošecas, F. Lupša, S. Smerkoljis, V. Gerlovič, E. Novšak Houška ir kiti.
L: D. Cvetko Odmevi glasbene klasike na slovenskem Ljubljana 1955, Zgodovina glasbene umetnosti na slovenskem kn. 1–3 Ljubljana 1958–60, Academia philharmonicorum Lebacensis Ljubljana 1962, Histoire de la musique slovène Maribor 1967; J. Šivec Opera v Stanovskem gledališču v Ljubljani od leta 1790 do 1861 Ljubljana 1971; A. Rijavec Twentieth Century Slovene Composers / Slowenische Komponisten des 20. Jahrhunderts Ljubljana–Köln 1975.
2729
1915
Slovėnijos kultūra
Slovėnijos konstitucinė santvarka
Slovėnijos partijos ir profsąjungos
Slovėnijos ginkluotosios pajėgos