Šlovngoji revoliùcija, Ánglijos revoliùcija (1688–89), Anglijos karaliaus kataliko nuvertimas nuo sosto ir protestanto karaliaus valdžios įtvirtinimas.
Kilo dėl Anglijos gyventojų daugumos nepasitenkinimo karaliaus Jokūbo II religine politika ir valdymo principais. 1685 pradėjęs valdyti Jokūbas II stengėsi apsaugoti Anglijos katalikų mažumos religines ir pilietines laisves ir tą darė metodais, kuriuos daugelis vertino kaip absoliutinės monarchijos sugrąžinimą. Protestantų dauguma iš pradžių tikėjosi, kad padėtis pasikeis, kai iš Jokūbo II sostą perims jo duktė Marija (Marija II). Šios viltys žlugo 1688 07 Jokūbui II susilaukus sūnaus, kurį rengtasi krikštyti kataliku. Anglijos diduomenė į sostą pakvietė Marijos II vyrą protestantą Vilhelmą Oranietį (Vilhelmas III). Jis ieškojo politinės atsvaros didėjančiai Prancūzijos galiai ir kvietimą priėmė.
Vilhelmo III fregata „Brielle“ Maase Roterdame (1689, dailininkas Ludolfas Bakhuizenas, Nacionalinis muziejus Amsterdame)
Su 40 000 vyrų kariuomene Vilhelmas Oranietis 1688 11 05 išsilaipino Devono grafystėje ir be pasipriešinimo nužygiavo į Londoną. Nesulaukęs didesnės pavaldinių paramos Jokūbas II su šeima pabėgo į Prancūziją. Vilhelmas Oranietis 1689 01 22 sušaukė parlamentinį susirinkimą (Parlamentą galėjo sušaukti tik karalius), kuris Jokūbo II išvykimą įvertino kaip sosto atsisakymą ir monarchais paskelbė Vilhelmą Oranietį ir Mariją II. Susirinkimas t. p. priėmė Teisių bilį, kuris draudė katalikui tapti Anglijos karaliumi, karaliui draudė taikos sąlygomis surinkti kariuomenę be Parlamento sutikimo. Protestantams nonkonformistams (baptistams, metodistams) buvo pripažinta tikėjimo laisvė (tik jie negalėjo dirbti valstybės tarnyboje), šios laisvės negavo katalikai ir unitaristai.
Šlovingoji revoliucija pavertė Angliją Parlamento vadovaujama valstybe (karaliui formaliai liko daug teisių, bet jis negalėjo jų įgyvendinti – be Parlamento sutikimo skirti tam lėšų), sukūrė sąlygas taikių valstybės reformų tradicijai atsirasti.