Slùcko júosta, žymiausia kontušo juosta; Abiejų Tautų Respublikos didikų kostiumo atributas. Austos apie 1767–1846 Slucko manufaktūroje (vadinamojoje persinėje). Juostose susipynę iš armėnų, turkų, persų, kinų ir Europos baroko stilistikos perimti bei vietiniai audinių motyvai. Trumpesnės ir siauresnės nei rytietiškos, būdinga savitai stilizuoti juostų galų (vadinamųjų galvų) augaliniai ornamentai, išradingi spalvų deriniai. Slucko juostos būdavo lenkiamos išilgai per pusę, naudotos ir linksmomis, ir gedulingomis progomis.
dvipusė keturšonė auksaviršė Slucko juosta (J. Madzarskio manufaktūra, Sluckas, 1767–80, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Slucko manufaktūrai (kaip ir daugumai Abiejų Tautų Respublikos persinių) vadovavo armėnų meistrai, vadinamieji persai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono M. K. Radvilos Žuvelės iš Stanisławówo (dabar Ivano‑Frankivskas, Ukraina) pakviestas audimo meistras J. Madzarskis iš pradžių vadovavo juostų dirbtuvei Nesvyžiuje, apie 1767 su šeima persikėlęs į Slucką perėmė vadovavimą anksčiau čia įsteigtai audyklai. Praturtėjęs J. Madzarskis 1776 išsinuomavo Slucko dirbtuvę iš kunigaikščio Karolio Stanislovo Radvilos (1734–90), o apie1780 šios manufaktūros nuomą perdavė savo sūnui Leonui (Leo). 18 a. 8 dešimtmetyje ornamentų subtilumu, atlikimo techniškumu Slucko juostos tapo pavyzdžiu Abiejų Tautų Respublikos kitoms persinėms. Protestuodamas prieš Abiejų Tautų Respublikos II padalijimą (1793) L. Madzarskis sukūrė juostas, kurių augalinius motyvus papildė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis – senovinius šarvus dėvintis raitelis su iškeltu kardu.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) sutriko medžiagų tiekimas, sumažėjo Slucko juostų paklausa. 1807 L. Madzarskiui atsisakius vadovauti Slucko juostų dirbtuvei Radvilų turto administracija ją nuomavo įvairiems asmenims. Paskutinės Slucko juostos išaustos 1846 jau uždarytoje Slucko manufaktūroje.
2315
L: G. M. Martinaitienė Kontušo juostos Lietuvoje Vilnius 2007; Sluckija pajasy Minsk 2008.