slūgsójimas, uolenų slūgsójimas, erdvinė uolienų padėtis, forma ir tarpusavio santykis Žemės plutoje. Nuosėdinėms ir daugumai vulkaninių uolienų būdingas horizontalus ir jam artimas pirminis slūgsojimas sluoksniais, dangomis, klodais, lęšiais. Dėl tektoninių procesų poveikio pirminis slūgsojimas būna suardytas, sluoksniai dislokuoti – susidaro antrinės slūgsojimo formos: monoklininis (vienos krypties) polinkis, įvairaus dydžio ir formos raukšlės, šariažai, antsprūdžiai, antstūmiai, nuosprūdžiai, nuostūmiai. Labai dislokuotose uolienų storymėse kartais susidaro apverstas slūgsojimas, kur, atvirkščiai normaliai sekai, senesnės uolienos slūgso virš jaunesnių, todėl sluoksnių padas nukreiptas į viršų, o kraigas žemyn.
horizontalus nuosėdinių uolienų slūgsojimas
monoklininis uolienų polinkis
Nuosėdinių uolienų storymėse daugiausia skiriamas darnusis (susidaręs vykstant nepertraukiamai sedimentacijai) ir nedarnusis (susidaręs dėl sedimentacijos pertraukų) slūgsojimas. Magminės uolienos sudaro batolitus, lakolitus, gyslas, silus, daikas ir kitas slūgsojimo formas. Slūgsojimo elementai (sluoksnio tįsa, polinkio kryptis ir kampas) matuojami geologiniu kompasu. Slūgsojimo formas nagrinėja struktūrinė geologija.
vertikalus uolienų slūgsojimas
838