Smaliniñkai, miestas Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Jurbarko, Nemuno dešiniajame krante, prie Lietuvos–Rusijos Federacijos (Kaliningrado sr.) sienos; seniūnijos, katalikų ir evangelikų liuteronų parapijų centras. 395 gyventojai (2020). Upių žiemos uostas (įrengtas 1837; 1886–88 rekonstruotas). Pro miestą eina Kauno–Klaipėdos plentas. Šv. Juozapo, evangelikų liuteronų bažnyčios. Paštas, ambulatorija, L. Meškaitytės pagrindinė mokykla (veikia muziejus), technologijos ir verslo, specialios mokyklos. Senjorų namai. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų filialas, biblioteka. Senovinės technikos muziejus (įkurtas 2004). Vandens matavimo stotis. Prie Smalininkų yra gamtos paminklas – Vidkiemio ąžuolų alėja. 1,5 km į šiaurės rytus nuo miesto yra liaudies dailininkės L. Meškaitytės sodyba.
Smalininkų herbas
Architektūra
vandens matavimo stotis Smalininkuose
Miesto istorinė dalis linijinio plano. Nemuno gatvė užstatyta daugiausia 1–2 aukštų pastatais. Išliko uosto statinių kompleksas: vandens matavimo stotis – 18 pakopų laiptai su 4 sparnais ir matuokliais (įrengta 1811, perstatyta 1888 ir 1926; seniausia Lietuvoje), geležinkelio stoties pastatas (20 a. 1 dešimtmetis), 400 m ilgio pylimas, skiriantis Nemuno dešiniojo kranto vagos dalį, 2 molai pylimo pietinėje pusėje, akmenimis grįsta Stoties gatvės dalis iš geležinkelio stoties į vandens matavimo stotį (20 a. pradžia). Blaivybės idėjas skleidusios Mėlynojo kryžiaus draugijos pastatas (1911).
2271
Istorija
Manoma, Smalininkai įsikūrė 15 a. pabaigoje kaip svarbus 1422 Melno taikos nustatytos sienos perėjimo punktas tarp Vokiečių ordino (nuo 1525 Prūsijos kunigaikštystė, nuo 1701 – Prūsijos karalystė) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nuo 1795 – Rusijos imperijos, 1871–1914 – tarp Vokietijos imperijos ir Rusijos imperijos, 1939–40 tarp Vokietijos ir Lietuvos Respublikos, 1940–41 – SSRS. Vokiečių ordino valstybės laikais pro būsimuosius Smalininkus ėjo prekybos, vėliau – pašto kelias iš Karaliaučiaus į Kauną. Ilgą laiką Smalininkus sudarė Aukštogaliai, Vidkiemis ir Endriušiai. Smalininkai pažymėti 1701 išleistame Prūsijos karalystės žėmėlapyje.
19 a. pradžioje Smalininkuose buvo vyriausiosios muitinės valdybos būstinė, 1847 ir 1873 paskelbti Smalininkų vandens muitinės nuostatai. Miestelis plėtėsi 18 a. viduryje iš Nemuno aukštupio į Rytų Prūsiją pradėjus plukdyti medieną, 19 a. buvo vienas svarbiausių jos vidaus laivybos uostų, upių laivų statybos centras. Iki 19 a. pabaigos nuo Smalininkų žemyn sureguliuota Nemuno vaga. 1878 pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. 1902 nutiestas siaurasis geležinkelis Smalininkai–Pagėgiai (po II pasaulinio karo išardytas). Veikė keltas per Nemuną. 1912 Smalininkuose veikė celiuliozės pluošto, durpių kraiko ir briketų fabrikai, plytinė, uostas, geležinkelio galinė stotis, muitinė, kelios medienos gabenimo, 2 garlaivių bendrovės, buvo 3 viešbučiai, 3 restoranai.
Šv. Juozapo bažnyčia Smalininkuose (1935)
Per I pasaulinį karą 1914 Smalininkus užėmusi Rusijos kariuomenė apie pusę gyventojų išvarė į Rusijos gilumą. 1923 Smalininkai su visu Klaipėdos kraštu prijungti prie Lietuvos Respublikos. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Smalininkuose buvo upinių laivų statykla, lentpjūvė, durpių kraiko įmonė, 3 plytinės, malūnas. 1935 pašventinta katalikų bažnyčia. 1939 Klaipėdos kraštą su Smalininkais užgrobė nacių Vokietija, į Lietuvą pabėgo jų žydai. Per II pasaulinį karą 1944 į Vokietiją pasitraukė arba buvo prievarta evakuoti senieji gyventojai. Po karo sovietų valdžia ištrėmė 26 gyventojus. 1945 Smalininkai gavo miesto teises. SSRS okupacijos metais veikė suvenyrų ir galanterijos gamybos cechas, tarybinis ūkis technikumas. 2018 patvirtintas Smalininkų herbas. 1950–54 apylinkės centras. 1880 buvo 709, 1925 – 905, 1959 – 1117, 1970 – 953, 1979 – 805, 1989 – 758, 2001 – 653 gyventojai.
Smalininkai
-Aukštogaliai; -Vidkiemis; -Endriušiai; -Schmalleningken