Smárdonės šaltnis, karstinė versmė Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, Likėnuose, Likėnų parke. Smardonės šaltinis yra Biržų regioninio parko teritorijoje. Hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (2000). Šaltinis spdinis, trykšta iš piltuvo formos karstinės įgriuvos (vanduo atiteka iš viršutinio devono Tatulos svitos uolienų). Šaltinio duburio skersmuo apie 18 m, gylis 1,5–3 metrai. Dugnas dumblingas, krantai sutvirtinti akmenimis. Šaltinio vanduo nuteka į vakarus, formuodamas apie 3 m pločio ir 15 cm gylio tėkmę, kuri už kelių šimtų metrų įteka į Smardonę (Tatulos dešinysis intakas; ilgis 3,94 km; nuo 1997 Likėnuose veikia vandens matavimo stotis). Šaltinio vanduo mažai mineralizuotas (bendroji mineralizacija 2,4 g/l), kalcio sulfatinis, hidrokarbonatinis, silpnai šarminis (pH – 7,4), labai kietas (bendrasis kietumas 33,93 mg-ekv/l). Šaltas (temperatūra apie 7,6 °C), skaidrus, turi silpną sieros vandenilio dujų kvapą, kartoką skonį. Žiemą neužšąla. Debitas kaitus (didžiausias per pavasario polaidį) – vidutinis 122,6 l/s (iki 1961 Smardonės šaltinis buvo veržliausias Lietuvoje – 540 l/s).
Smardonės šaltinis
Smardonės šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių (apie vandens naudojimą gydymui rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1587). L. Chodakauskui įrengus Smardonės gydyklą šaltinio vanduo buvo naudojamas (1890–91) gydomosioms vonioms.
Saugomas nuo 1985. Pirmasis Smardonės šaltinį paminėjo Mintaujos (dabartinės Jelgavos) gimnazijos mokytojas J. Ferberis (1743–90) savo knygoje apie Livonijos gamtą. Šaltinio vandens cheminės sudėties pirmuosius tyrimus atliko (1816–18) T. Grotthuss (jo atminimui šalia šaltinio pastatyta tautodailininko Algirdo Butkevičiaus sukurta ąžuolinė skulptūra su bareljefu). Vėliau šaltinį tyrė ir aprašė A. Kondratas (1956), A. Linčius (1989–90), V. Narbutas (2001), K. Kadūnas (2012).
-Smardonė
Smardonės šaltinio upelis (Likėnų parkas)
Smardonės šaltinio upelio pradžia
skulptūra su bareljefu Theodoro von Grotthusso atminimui (skulptorius Algirdas Butkevičius)