smẽgenys, žmogaus ir stuburinių gyvūnų vamzdinės nervų sistemos centrinė dalis. Sudarytos iš nervinio audinio, pastarasis susideda iš nervinių ląstelių ir paraminio audinio – neuroglijos (makroglija, mikroglija). Nervinės ląstelės atauga – aksonu sklinda nerviniai impulsai iš ląstelės, dendritais (dendritas) – į ląstelę. Nervinių ląstelių kūnų telkiniai (nervinės ląstelės kūnas neapdengtas mielinu) smegenyse sudaro pilkąją medžiagą – smegenų branduolius. Ataugos, apdengtos mielinu, sudaro baltąją medžiagą – smegenų laidus. Jungtys tarp nervinių ląstelių ataugų (aksodendritinės) ir tarp vienos nervinės ląstelės aksono bei kitos nervinės ląstelės kūno (aksosomatinės) vadinamos sinapsėmis. Jos praleidžia nervinį impulsą viena kryptimi. Perduoti impulsus padeda nerviniai mediatoriai (adrenalinas, acetilcholinas). Nervinis impulsas sinapsėse užtrunka. Nuovargis, ligos didina sinapsių varžą, lėtina nervinius procesus. Paraminis nervinis audinys (neuroglija) sudaro apie 95 % smegenų masės, atlieka trofinę, ekskrecinę, apsauginę ir restitucinę funkcijas.
Pradėjusios formuotis ankstyvose gemalo stadijose (galvos smegenys) kaip nervinis vamzdis (neuruliacija), visiškai susiformavusios žmogaus smegenys išlaiko vamzdinę struktūrą, tik vamzdis kelissyk sulinksta, jo sienelės netolygiai išveši. Iš vamzdžio spindžio susidaro smegenų skilveliai, pripildyti smegenų skysčio. Skystis skalauja smegenis ir iš išorės – jis užpildo subarachnoidinį tarpą (smegenų dangalai). Remiantis filogeneze ir ontogeneze, atskirų dalių topografija, struktūros ir funkcijų panašumu, žmogaus smegenys skirstomos į kamieną, smegenėles ir didžiąsias smegenis. Kamienui priklauso pailgosios smegenys, tiltas (rombinės smegenys), vidurinės smegenys ir tarpinės smegenys. Struktūros ir funkcijos atžvilgiu kamienas panašus į nugaros smegenis. Jame modifikuotas segmentinis aparatas, iš kurio, kaip ir nugaros smegenyse, į šonus išeina nervai (12 galvos nervų porų). Smegenų kamiene išsidėstę svarbūs gyvybiniai centrai – kvėpavimo, vazomotorinis, medžiagų apykaitos. Per nugaros smegenų viršutinius segmentus ir visą galvos smegenų kamieną tęsiasi tinklinis darinys, todėl kamienas dalyvauja emocijose, miego, budėjimo, dėmesio ir kt. procesuose. Kamiene glūdi ir kai kurios ekstrapiramidinės sistemos struktūros (raudonasis branduolys, juodoji medžiaga), reguliuojančios įgimtas motorines reakcijas, raumenų tonusą. Smegenėlės tvarko pusiausvyrą ir judesių koordinaciją, didžiosios smegenys – sudėtingas įgimtas ir įgytas reakcijas.
Smegenų veikla neatsiejama nuo aplinkos. Iš periferinės nervų sistemos receptorių nervais smegenys gauna informaciją apie nuolat kintančią aplinką. Į kai kuriuos aplinkos kitimus jos atsako įgimtomis reakcijomis. Smegenų žievėje gimsta pojūčiai, čia jie analizuojami ir sintetinami, organizuojamos įgytos (sąmoningos) reakcijos. Smegenų veikla yra refleksinio pobūdžio (refleksas). Pagrindas – reflekso lankas, nervinių ląstelių grandinė, kurioje vyksta refleksas. Kamiene, smegenėlėse ir požievyje užsidaro nesąlyginių refleksų lankai, žievėje – sąlyginių.
Žmogaus smegenų ir periferinės nervų sistemos sandarą ir funkcijas tiria neurologija, ligas – neuropatologija, aukštosios nervinės veiklos (psichikos) išorines formas – psichologija, mechanizmus – psichofiziologija, sutrikimus ir jų gydymą – psichiatrija.