smėlynų augalai

smėlýnų augala, psamoftai (gr. psammos – smėlis + phyton – augalas), augalai, prisitaikę augti sausame, maisto medžiagų neturinčiame dirvožemyje. Dauguma smėlynų augalų yra kserofitai ir kseromezofitai, gebantys išgarinti nedaug vandens arba kaupiantys jo atsargas storuose sultinguose lapuose ir stiebuose. Labai daug smėlynų augalų yra žemaūgiai, todėl, padidėjus maisto medžiagų kiekiui dirvožemyje, juos nustelbia kitų ekologinių grupių augalai.

pajūrinė smiltlendrė – smėlynų augalas, turintis giliai įsiskverbiančius šakniastiebius

Tarp smėlynų augalų yra daug ilgus, neretai giliai įsiskverbiančius šakniastiebius turinčių augalų (smiltyninė rugiaveidė, pajūrinė smiltlendrė, pajūrinis eraičinas, smiltyninė viksva, pajūrinis pelėžirnis). Jie auga pajūrio pustomuose smėlynuose. Sultingus stiebus ir lapus turintys augalai (aitrusis šilokas, siauralapis šilokas, šilinė perkūnropė) dažniausiai įsikuria žemyniniuose smėlynuose, pajūrio pustomuose smėlynuose auga sultingoji jūrasmiltė. Smėlynuose, palyginti su kitomis buveinėmis (išskyrus dirbamuosius laukus), didesnę dalį sudaro vienamečiai ir dvimečiai augalai (ankstyvoji smilgenė, dirvinis dobilas, pajūrinė stoklė, smiltyninis skamainis). Nedidelę dalį smėlynų augalų sudaro puskrūmiai ir krūmokšniai (paprastasis čiobrelis, smiltyninis laibenis, šilinis viržis). Smėlynuose, ypač vėlyvųjų apaugimo stadijų, auga gana daug samanų (dirvoninė širmūnė, paprastoji rausvutė, smiltyninis gegužlinis).

Lietuvoje nemažai smėlynų augalų reti, kai kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (lietuvinė naktižiedė, smiltyninis gvazdikas, smiltyninė druskė, smiltyninis laibenis, smulkioji seradėlė, baltijinė linažolė, pajūrinė zunda). Labiausiai smėlynų augalai nyksta dėl smėlynų savaiminio apaugimo arba apželdinimo medžiais ir krūmais.

849