smèrdai (< rus.), valstiečiai 9 a.–12 a. pradžioje Kijevo Rusioje, 12 a. pradžioje–15 a. kitose Rusios kunigaikštystėse, Naugardo ir Pskovo respublikose, slavų valstybėse, priklausę tiesiogiai nuo kunigaikščio arba valstybės (pvz., Naugardo respublikoje). Vėliau smerdais vadinti visi valstiečiai, 16–17 a. – tarnaujantys žmonės, 18 a.–19 a. – paniekinamai valstiečiai baudžiauninkai. Smerdai minimi Rusų tiesoje, Senųjų laikų pasakojime. Teisiškai jie buvo veiksnūs, bet nevisateisiai, turėjo nuosavos žemės, jų gyvenvietės vadintos selo. Kunigaikščiui mokėjo mokesčius, atlikdavo natūrines, karo prievoles. Kunigaikštis galėjo juos dovanoti bažnyčiai, perkelti kitur gyventi. Už smerdo, kaip ir cholopo nužudymą, skiriama 5 grivinų bauda. Nužudytojo turtą paveldėdavo kunigaikštis. Rusų tiesa draudė be kunigaikščio sutikimo kankinti smerdus tardant teisme. Mirusio ir neturinčio sūnaus didžiojo kunigaikščio smerdo turtas atitekdavo valdovui. Ilgiausiai (iki 16 a.) smerdų išliko Naugardo ir Pskovo žemėse. Būdami bendruomenės arba šeimos žemės savininkai jie negalėjo persikelti į kito feodalo valdas.
11–12 a. istorijos šaltiniuose minimi Lenkijos, Palabio slavų, rytų slavų smerdai. Lenkų istorikų manymu, smerdai buvę laisvieji žemdirbiai (valstiečiai, smulkieji bajorai), priklausomi tik nuo kunigaikščio. Kai kurių Rusijos istorikų nuomone, smerdai buvo Kijevo Rusios nuo feodalo priklausomi valstiečiai, 9–11 a. artimi baudžiauninkams, kitų manymu, Kijevo Rusios valstiečių bendruomenėms patenkant į feodalinę priklausomybę smerdais buvo vadinami priklausomi valstybei žmonės; 11–13 a. jų padėtis galėjo būti ir kaip baudžiauninkų, ir kaip tik prievoles valstybei atliekančių valstiečių.