smilkala, aromatingos augalinės medžiagos, kurios smilkdamos skleidžia kvapius dūmus. Dažniausiai naudojami religiniais, rečiau – medicininiais ir estetiniais tikslais. Smilkalai būna įvairaus atspalvio, natūralūs augaliniai, įvairių medžių (dažniausiai bosvelijos medžio) kvapūs sakai ir derva, įvairūs mišiniai su kvapiomis medžiagomis. Kartais smilkymui naudojamas kvapiųjų balzamų ar eterinių aliejų ir grynų augalinių smilkalų mišinys. Smilkalai dažniausiai yra miltelių, lazdelių arba smulkių granulių pavidalo. Daugiausia importuojama iš Pietų Arabijos, Indijos, Somalio ir Egipto. Nuo seniausių laikų naudojami daugelyje religijų, daugiausia Rytų religijų apeigose. Ankstyviausi liudijimai (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) apie dervų naudojimą smilkymui pasiekė iš Egipto. Antikos laikais smilkalai buvo prabangos prekė (nedidelių skaidrių rutuliukų formos, t. p. naudoti neskaidrūs smulkūs gintaro gabalėliai).
Senojo Testamento laikais smilkalai į Palestiną daugiausia buvo gabenami iš Persijos. Smilkalų atnaša buvo senovinė apeiga (Iz 1, 13; 60, 6; Jer 6, 20), kurią izraelitai po išėjimo iš Egipto, manoma, perėmė iš kanaaniečių. Senajame Testamente smilkalai minimi kaip deginamajai aukai skirta atnaša, kuri buvo aukojama kartu su javais ar duona už padarytas kaltes (Kun 2, 1–3; 24, 5–9). Smilkalų gamyba buvo kunigų paslaptis. Iš 30, 34–38 pateikiama viena seniausių žinomų smilkalų gaminimo formulių: kvapieji balzamai – notafas (augalinis kvapus miros aliejus), onychai (kvapūs Raudonosios jūros moliuskai) ir galbanas (kvapūs augalų sakai, atgabenti iš Persijos) – buvo sumaišomi su grynais smilkalais (laukinių smilkalinių bosvelijų medžio derva).
Vilniaus arkivyskupas G. Grušas smilko Vilniaus arkikatedros bazilikos altorių per Piemenėlių, arba Bernelių, Mišias (2018)
Krikščionys smilkalų naudojimą per liturgines apeigas perėmė iš judėjų tradicijos. Krikščionybėje smilkalams ir jų savybėms (kvapui ir dūmams) skiriama simbolinė reikšmė – smilkalų kvapas simbolizuoja malonų dieviškąjį kvapą, dūmai – į dangų kylančią maldą, amžinybę pas Dievą, kartais smilkalai būdavo naudojama kaip priemonė, sauganti nuo piktosios dvasios. Katalikų Bažnyčios liturgijoje smilkalai šventinami per Trijų Karalių šventę (sausio 6 d.) – prisimenami kūdikėlį Jėzų aplankę Rytų išminčiai, padovanoję jam aukso, smilkalų ir miros (Mt 2, 11). Per liturgines apeigas į smilkytuvą įberti smilkalai laiminami.
L: M. Pfeifer Der Weihrauch. Geschichte, Bedeutung, Verwendung Regensburg 1997; H. Kluge, Ch. Fernando Weihrauch, Gold und Myrrhe. Nutzen Sie die Heilschätze der Natur Heidelberg 1999; K. D. Christof, R. Haass Weihrauch, der Duft des Himmels Dettelbach 2006; R. Regensburger Weihrauch. Duft der Erkenntnis Christi. Eine Hilfestellung zum Hintergrund und Gebrauch des Weihrauchs in der Liturgie Berchtesgaden 2008.
2245