smikymas, religinių apeigų dalis – įvairių kulto objektų, vietovių, daiktų ar asmenų smilkymas kvapiais dūmais. Smilkymas religiniame kulte daugelio tautų plačiai naudojamas nuo seniausių laikų, krikščionių Bažnyčiose – per liturgines apeigas.
Smilkymas yra neatskiriama judėjų religinių apeigų dalis. ST laikais šventyklos šventų švenčiausioje vietoje stovėjo auksu aptrauktas aukuras smilkalams atnašauti, ant kurio kas rytą ir temstant buvo deginama smilkalų atnaša (Iš 30, 1–10); kitos atnašos dažniausiai būdavo atnašaujamos Dievui su smilkalais, nes aukuro dūmai primindavo malonų kvapą, priimtiną Dievui (Kun 6, 7–8). Krikščionys smilkymą perėmė iš žydų religinės tradicijos. Ankstyvojoje krikščionybėje iki 4 a. pabaigos smilkymas nenaudotas, kad neprimintų smilkalų deginimo pagonių stabams. Seniausias autentiškas liudijimas (4 a. pabaiga) apie smilkymą per krikščionių liturgiją užrašytas Pseudodionisijaus Areopagito veikale Bažnytinė hierarchija (De ecclesiastica hierarchia) – trumpai aprašytas smilkymas Velykų naktį Šv. Kapo bazilikoje (Jeruzalė).
Vilniaus arkivyskupas G. Grušas smilko Vilniaus arkikatedros bazilikos altorių per Piemenėlių, arba Bernelių, Mišias (2018)
Krikščionybėje smilkalų dūmai simbolizuoja į dangų ir į Dievą kylančias tikinčiųjų bei šventųjų maldas (Ps 140 (141), 2; Apr 5, 8; 8, 3–4). Smilkymas siejamas su piktųjų dvasių nubaidymu, simbolizuoja dvasinį apvalymą, malonų dieviškąjį kvapą. Smilkoma prieš save dešine ranka mosuojant smilkytuvu į smilkomąjį objektą arba virš smilkomojo smilkytuvu darant kryžiaus ar rato ženklą. Krikščionių liturgijoje dažniausiai smilkoma altorius, atnašos, prieš Evangelijos skaitymą – Evangelijų knyga, šventinami ar laiminami pastatai (bažnyčia) ar daiktai, apeigose dalyvaujantys dvasininkai ir žmonės, kryžius, Švč. Sakramentas, šventi paveikslai ir relikvijos, velykinė žvakė, vietovės (statybvietės, laukai), mirusiojo palaikai bei vykstant procesijai. Žmonių smilkymas suprantamas kaip Dievo garbinimas per juos, reiškia dvasinį apvalymą, pagarbą asmenims ir visiems smilkymo apeigos dalyviams, kurie yra bažnytinės bendruomenės nariai.
L: M. Pfeifer Der Weihrauch. Geschichte, Bedeutung, Verwendung Regensburg 1997; R. Regensburger Weihrauch. Duft der Erkenntnis Christi. Eine Hilfestellung zum Hintergrund und Gebrauch des Weihrauchs in der Liturgie Berchtesgaden 2008.
2245