Smoleñsko lietùviai
Lietuvių Smolenske daugiau ėmė rastis 15 amžiuje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje į Smolenską atitremta lietuvių tautinio judėjimo veikėjų, nuteistųjų draudžiamosios lietuvių spaudos platinimo bylose, tarp jų G. Landsbergis-Žemkalnis, V. Požela, A. Baranauskas. Iki I pasaulinio karo Smolenske buvo įsikūręs būrelis lietuvių inteligentų: 1896–1921 čia gyveno gydytojas P. Radzvickas, 1910–18 – miškininkas P. Matulionis, lietuvių telkimosi židiniu tapo Smolensko vyresniojo notaro Jono Moigio namai. Lietuviai buvo susibūrę į lietuvių politinį klubą (pirmininkas Jonas Moigis). 1914 įkurta lietuvių draugija, 1915 05 – Smolensko lietuvių susišelpimo draugija. 1915 vasarą nuo artėjančio fronto per Smolenską iš Lietuvos traukėsi karo pabėgėliai, apie 2500 jų liko Smolenske, tarp jų A. Gravrogkas, M. Nasvytis, kunigas K. Paltarokas, R. Rasikas. 1915 įkurtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius (įgaliotinis P. Matulionis). Per karą Smolenske veikė iš Lietuvos evakuotų įmonių, tarp jų P. Vileišio Vilijos fabrikas iš Vilniaus. 1915 įkurta lietuvių amatų mokykla (buvo mokinių bendrabutis), veikė technikos ir bendrojo lavinimo kursai suaugusiesiems. 1917 12 Smolenske suorganizuotas lietuvių pėstininkų batalionas (vadas J. Kubilius). 1918 dauguma karo pabėgėlių grįžo į Lietuvą. 1919–20 Smolenske veikė Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos centro komiteto nelegalaus darbo biuras (pirmininkas V. Kapsukas), 1920 čia įvykęs centro komiteto plenumas atskyrė Lietuvos ir Baltarusijos partines organizacijas. 1920–21 veikė Lietuvos komunistų partijos užsienio biuras (sekretorius Z. Angarietis), 1920–28 – Lietuvos komunistų partijos centro komiteto leidykla, 1924–28 – Lietuvos darbininkų spaudos draugija.
1998 įkurta Smolensko lietuvių draugija Lietuvių namai (apie 500 narių, pirmininkas Pavelas Paukštys) priklauso Rusijos lietuvių bendruomenių asociacijai, veikė sekmadieninė mokykla, 1999 ją lankė 28 vaikai.