smuikas

smukas, muzikos instrumentas – strykinis chordofonas. Aukščiausiai skambantis smuikų šeimos (dar priklauso altas, violončelė, kontrabosas) instrumentas.

Sandara

Smuikas turi 4 stygas (avies žarnų, plieno), suderintas kvintomis (g, d, a¹, e²), korpuso ilgis apie 35,5 cm, su kakleliu – apie 60 centimetrų. Diapazonas daugiau kaip 4 oktavos. Natos rašomos su smuiko raktu. Griežiama stryku, kartais pirštais.

Istorija, žymiausi gamintojai

klasikinis smuikas

Smuikas atsirado Italijos šiaurėje 16 a. pirmoje pusėje. Labiausiai tikėtina, kad pirmieji smuiko meistrai panaudojo rebeko, viduramžių fidelio ir lira da braccio elementus. Kitaip nei daugelis muzikos instrumentų, smuikas buvo ištobulintas netrukus po jo atsiradimo. 16–18 a. žymių smuiko meistrų dirbo Brescioje (Italija), tarp jų – G. Bertolotti da Salò (1542–1609), G. P. Maggini (1580–1630). Pasauliniu smuiko gamybos centru tapo Cremona, kurioje kelios meistrų mokyklos suformavo klasikinio smuiko konstrukciją ir ištobulino tembrą. Apie 1575–1680 svarbiausia buvo smuiko meistrų Amati šeima. A. Amati buvo pirmosios smuikų gamybos mokyklos Cremonoje pradininkas. Jis yra ir pirmojo žinomo smuiko kūrėjas. Geriausius Amati šeimos smuikus padirbo N. Amati.

Žymiausio jo mokinio A. Stradivari smuikai laikomi geriausiais. Trečioji didžiųjų meistrų šeima buvo Guarneri, iš kurių išsiskyrė G. B. Guarneri. Jo smuikai buvo labai saviti ir stipraus garso.

Kompozitoriai, atlikėjai

Vieni pirmųjų atlikėjų ir kompozitorių buvo A. Corelli, P. A. Locatelli, A. Vivaldi, G. Tartini. Kūrinių smuikui sukūrė L. van Beethovenas, F. J. Haydnas, J. Brahmsas, P. Čaikovskis. Smuiko technines galimybes labiausiai atskleidė smuikininkas ir kompozitorius N. Paganini. Kiti garsūs smuikininkai: J. Joachimas, H. Wieniawskis, F. Kreisleris, P. de Sarasate, Y. Menuhinas, D. Oistrachas, L. von Aueris, J. Thibaud, J. Heifetzas, G. Kremeris.

1860

Smuikų paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje 16 a. pirmoje pusėje klasikinio pavidalo smuikas pradėtas naudoti profesionalų (iš pradžių svetimšalių, vėliau ir vietinių), mėgėjų ir liaudies muzikantų, anksčiausiai kunigaikščių, didikų rūmų, dvarų, miestų magistratų, bažnyčių, mokyklų kapelose, orkestruose. 1551 minimi Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaro itališkieji smuikininkai. Boguslavo Radvilos (1620–69) Biržų kapeloje griežė smuikininkas Žilka. Karolio Stanislovo Radvilos Nesvyžiaus kapeloje ir teatre griežė italų smuikininkai A. Donesi ir G. Constantini (1761). Keliaujantieji smuikininkai minimi Žygimanto Augusto 1565 ir 1565–66 Vilniaus seimo muzikantų apmokestinimo įstatymuose.

skobtinis smuikas (nežinomas meistras, 19 a. pabaiga, Veliuonos apskritis)

Manoma, pirmąkart smuiko prototipus fidelius (lot. fidula) paminėjo J. Długoszas, cituodamas lenkų kroniką, aprašančią 1325 didžiojo kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos svitą. 16 a. antroje pusėje J. Bretkūnas Biblijos vertimo žodynėlyje pirmasis paminėjo smuiką lietuvių kalba. Smuikai minimi 1582 teismo nutartyje, V. Bartochovičiaus 1619 Vilniuje lenkų kalba išleistoje knygelėje Apie vaišes karčemose ir smuikus, T. Lepnerio veikale Prūsų lietuvis. Vilnietis smuikininkas J. Pomarnackis 1835 išleido knygą apie muziką ir smuikus. Smuikus dirbo meistrai Danquartai (16 a. antroje pusėje–17 a.); išliko 1602, 1645 Vilniuje jų darytų smuikų (saugomi Poznanės nacionaliniame muziejuje). 19 a. pirmoje pusėje Vilniuje smuikus ir altus dirbo A. Sokulskis (1770–1840). Nuo 20 a. vidurio Lietuvos miestuose smuikų padirbo V. Banionis, J. Mačiukas, P. Serva, A. Mackevičius, P. Kupčikas, J. Trečiokas, V. Trečiokas, Č. Kulevičius, B. Kulevičienė, V. Gečas ir kiti meistrai.

Smuikas etninėje muzikoje

Lietuvių etninėje muzikoje smuikas (smuikis, skripka, muzika, muzika barškalas, griežynė, griežtuvas) išplito kaip solinis ar ansamblių instrumentas; kaimo kapelose tapo vienu pagrindinių. Paprastuosius smuikus (iš balanos, lentelės) dirbo dažniausiai vaikai, piemenys, sudėtinguosius (skobtinius ir smuikus klijuotais šonais) – liaudies meistrai. 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje smuikuota per šeimos, kalendorines šventes, bažnyčioje per mišias, vestuves, laidotuves.

Smuiko studijos

Griežti smuiku buvo mokoma didikų dvarų ir bažnyčių kapelose, teatro trupėse, orkestrų muzikantų mokyklose, vėliau valstybinėse ir privačiose miestų gimnazijose, mokytojų instituose ir seminarijose, konservatorijose. 21 a. 2 dešimtmetyje griežti smuiku mokoma Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, konservatorijose, kolegijose, muzikos mokyklose.

Žymesni smuikininkai, pedagogai

19 a. pirmoje pusėje koncertavo vilniečiai smuikininkai J. Pomarnackis, I. Reittas, A. Sokulskis, O. Escuderas (ispanų kilmės), T. Józefowicz‑Borowska, J. Mackevičius, S. Peška. Nuo 19 a. antros pusės koncertavo (daugelis ir dėstė) vilniečiai V. Bartoševičius, V. Ebanas, M. Elskis, M. Giršfeldas, F. Lopatinskis, J. Malkinas, K. Pušilovas (1894–96 Vilniuje veikė jo privati smuiko mokykla), Š. Vainbergas, K. Voicechovskis, J. Vonsovskaja, Hofmeklerių, Pomerancų ir Stupelių šeimų orkestrų smuikininkai (1919–20 šie orkestrai persikėlė į Kauną).

Lietuvoje gimė, mokėsi ir koncertinę veiklą pradėjo smuikininkai: lietuvių kilmės F. Janevičius ir A. Volpė (1869–1940), J. Heifetzas. 20 a. 2–4 dešimtmetyje koncertavo M. Leškevičius, V. Motiekaitis, A. Metzas, L. Hajósas, I. Vasyliūnas, I. Vildmanas-Zaidmanas, M. von Feheris ir E. Leichneris; smuiko pedagogai – S. Jurkevičius, V. Motiekaitis, L. Hajósas, A. Metzas, R. Stenderis, P. Matiukas, M. von Feheris, E. Leichneris, W. Halka‑Ledóchowska.

Kūrinių smuikui sukūrė daugelis lietuvių kompozitorių, koncertų surengė A. Livontas, E. Paulauskas, V. Radovičius, K. Kalinauskaitė, A. Stulgys, R. Katilius, P. Juodišius, A. Vainiūnaitė, J. Dvarionas, P. Kunca, V. Čepinskis, R. Mataitytė, D. Stulgytė, M. Švėgžda von Bekkeris. Žymesni smuiko pedagogai – J. Targonskis, A. Livontas, V. Radovičius, E. Paulauskas, S. Sondeckis, K. D. Kanišauskas, A. A. Gricius, T. Šernas, E. Armonienė, E. Bekerienė, B. Vasiliauskaitė, K. Dirvanauskas, V. Varčikas, K. Matiukas, A. Rauchas, E. Satkevičius, O. Majorova, R. Žaldokas, V. Jauniškis, V. Klygis, V. Malčius.

smuikis, skripka, muzika, muzika barškalas, griežynė, griežtuvas

L: R. Gučas Smuikas Lietuvoje / Liaudies kūryba 1969 t. 1; V. Visockis Vilniaus muzikos mokyklos iki 1917 m. / Menotyra 1974 t. 5; A. Gricius Jaunojo smuikininko ugdymas Vilnius 1979; A. Petrauskas Muzikinio švietimo problemos Lietuvoje (XIX a. antra pusė–XX a. pradžia) Vilnius 1980; R. Kiškytė Styginiai instrumentai Vilnius 1998; G. Kirdienė Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje Vilnius 2000.

1352

1829