Snaiguplės tarpledýnmetis, pleistoceno šilto klimato laikotarpis Lietuvoje, skyręs Žemaitijos ir Medininkų ledynmečius. Prasidėjo prieš 250 tūkst. metų, baigėsi prieš 175 tūkst. metų. Klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį. Augo plačialapių miškai. Floros sudėtyje nustatyta nemažai reliktų ir 9 išmirusios augalų rūšys. Pagal augalijos raidą skiriami 9 laikotarpiai. Miškų raida šiek tiek panaši į Merkinės tarpledynmečio, tačiau alksniai pasirodė ir paplito su plačialapiais (išskyrus skroblus) gerokai anksčiau už lazdynus, liepų maksimalus paplitimas buvo ankstesnis už lazdynų, ąžuolai buvo paplitę du kartus – optimalaus klimato pradžioje ir skroblų ekspansijos pradžioje. Upėse, ežeruose ir pelkėse nusėdo įvairios sudėties smėlis, dumblas, aleuritas, molis, ežerų kreida, durpės. Nuosėdų storis 1–18 m. Daugiausia Snaigupėlės tarpledynmečio nuosėdų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje ir Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje. Stratotipinis pjūvis yra 2 km į šiaurės rytus nuo Druskininkų, Snaigupėlės upelio žemupio dešiniajame krante. Snaigupėlės tarpledynmetis gretinamas su Gorkio tarpledynmečiu Rusijoje, Lubawos (Liublino) – Lenkijoje, Schöningeno – Vokietijoje. Snaigupėlės tarpledynmetį nustatė ir pavadino O. Kondratienė (1973). Tyrinėjo A. Gaigalas, D. Kisielienė, O. Kondratienė, M. Riškienė, F. Veličkievičius ir kiti.
1001