Snellijaus dėsnis (Snèlijaus dsnis), dėsnis nusako elektromagnetinės bangos, pereinančios dviejų skirtingų izotropinių terpių (pvz., vandens ir stiklo) skiriamąjį paviršių, kritimo ir lūžio kampų sąryšį. Pasak Snellijaus dėsnio, lūžęs spindulys yra kritimo plokštumoje, o elektromagnetinės bangos kritimo ir lūžio kampų 2 terpėse sinusų santykis yra pastovus dydis, jis nepriklauso nuo bangos kritimo kampo. Snellijaus dėsnį 1621 atrado Willebrordas Snellius (Nyderlandai), 1637 suformulavo R. Descartes’as.
Nuorodos
Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
| Autorius (-iai) | |
| Redaktorius (-iai) | |
| Publikuota | |
| Redaguota |