šnipinjimas, valstybinis nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į valstybės saugumą grobiant, perkant ar kitaip renkant valstybės paslaptimi laikomą informaciją ir ją perduodant užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui. Visose valstybėse laikomas nusikaltimu, už jį griežtai baudžiama (pvz., Irane taikoma mirties, Kinijoje – įkalinimo iki gyvos galvos bausmė). Priskiriamas prie nusikaltimų valstybės nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Šnipinėjimas gali pažeisti valstybės suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti konstitucinei santvarkai ir politiniams interesams. Šnipinėjimo veika reiškiasi aktyviais veiksmais – grobimu (atviru ar slaptu, neteisėtu žinių užvaldymu vagiant, plėšiant, sukčiaujant), pirkimu (kartais perkama per nieko neįtariančius trečiuosius asmenis), kitu rinkimu (pasiklausymu, stebėjimu, šantažavimu ir kita), perdavimu (duomenų pranešimu raštu, žodžiu, leidžiant susipažinti su jais ir kita, t. p. tam tikrų daiktų perdavimu, parodymu, dovanojimu, persiuntimu ar kitu perleidimu). Šnipinėjimas pripažįstamas įvykdytu, kai kaltininkas surenka bent dalį žinių, t. p. kai tokios žinios ar daiktai perduoti užsienio valstybei ar jų atstovams.
LIETUVOJE pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) už šnipinėjimą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo nuo 16 m. (Lietuvos ar užsienio pilietis, asmuo be pilietybės).