sociãlinė adaptãcija, adaptãcija, prisitáikymas, individo prisitaikymas prie naujos ar pasikeitusios socialinės aplinkos; socialinių poreikių tenkinimo dinamika.
Socialinės adaptacijos požymiai
Nuo biologinės (adaptacija) socialinė adaptacija skiriasi tuo, kad nepatenkinus socialinių poreikių (bendravimo, įsitvirtinimo, saviraiškos, socialinio pritarimo, artumo, globojimo ar globos siekimo, priklausomybės, savarankiškumo, dominavimo, paklusnumo ir kita) individas nežūva, bet jo gyvenimas pasidaro sudėtingesnis jam pačiam ir aplinkiniams. Socialinė adaptacija reiškia optimalią reakciją į socialinį dirgiklį. Tinkamo ar beveik tinkamo reagavimo į dirgiklį būdai gali būti įvairūs. Žmogus dažnai klysta, bet svarbu, kad klaidos nekeistų elgesio pagrindinės krypties. Prisitaikydamas prie socialinės aplinkos, tenkindamas socialinius poreikius jis savo elgesiu kuria socialinius padarinius (pavyzdžiui, teigiama nuostata į aplinką) ir tai lengvina tolesnę socialinę adaptaciją. Kai socialinė adaptacija neadekvati, sukuriami neigiami socialiniai padariniai, kurie dar labiau apsunkina socialinę adaptaciją (pavyzdžiui, teisės pažeidimo padarinys yra ne vien laisvės atėmimas, bet ir nepalankių nuostatų savo atžvilgiu, nepasitikėjimo suformavimas). Dėl neadekvačios socialinės adaptacijos žmogus ilgainiui susiduria su papildomomis problemomis.
Ontogenetinis ir situacinis aspektai
Skiriami socialinės adaptacijos ontogenetinis ir situacinis aspektai. Ontogenetiniu požiūriu socialinės adaptacijos adekvatumą lemia tai, ar žmogus realizuoja socialinius poreikius pagal savo amžiaus galimybes. Ontogenetinis aspektas reiškia, kad žmogus sprendžia problemas vis nauju, aukštesniu lygiu. Naujas amžiaus tarpsnis reikalauja ir naujų socialinės adaptacijos būdų. Situacinis aspektas reiškia prisitaikymą prie konkrečios padėties. Abu aspektai yra susiję: adaptacija prie kurios nors situacijos gali būti ankstesnių įvykių tęsinys arba tam tikra situacija gali būti tolesnio specifinio elgesio priežastis, pavyzdžiui, nusikaltimą slepiančio elgesio. Socialinių poreikių beveik neįmanoma griežtai atskirti nuo žmogaus kitų poreikių, nes ir biologinių poreikių tenkinimas priklauso nuo socialinės aplinkos – juos tenkindamas žmogus dažniausiai laikosi socialinių normų, taisyklių. Vaiko adaptacijai prie naujos aplinkos didžiausią įtaką daro ugdymas ir auklėjimas. Svarbu vaikui suteikti informaciją apie socialinius santykius ir elgesio normas, nes prisitaikymas prie naujų reikalavimų kelia daug psichoemocinių sunkumų.
Socialinės adaptacijos samprata
Įvairios psichologijos teorijos pateikia skirtingą socialinės adaptacijos sampratą. Neobiheivioristai (neobiheiviorizmas) socialinę adaptaciją laiko būsena, kai žmogaus poreikiai ir aplinkos reikalavimai visiškai patenkinami (žmogaus ir socialinės aplinkos harmonijos būsena). Procesas, kuriuo pasiekiama ši harmonija, suprantamas kaip aplinkos keitimas ir organizmo biologiniai pokyčiai (juos išreiškia reakcijos, atsakas), atitinkantys esamą padėtį. Biheivioristai (biheiviorizmas) daugiau reikšmės teikia grupių, bet ne žmogaus socialinei adaptacijai, analizuoja biologinius pokyčius, bet ne asmeninius, sudarančius žmogaus socialinės adaptacijos procesą, akcentuoja psichikos adaptacijos mechanizmų taikymą. Vienas socialinio išmokimo teorijos kūrėjų Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas J. B. Rotteris plėtojo elgesio išmokimo sampratą. Jis teigė, kad asmens elgesys, poreikiai ir tikslai nėra savarankiški, jie priklauso funkciškai susijusioms sistemoms, o šių santykių prigimtį lemia ankstesnė patirtis. Pasak jo, elgesys visuomet yra kryptingas, žmogus reaguoja tokiu išmoktu elgesiu, kuris tomis aplinkybėmis teikia didesnį pasitenkinimą. Interakcinio (interakcionizmas) požiūrio šalininkai vartoja vadinamosios efektyvios asmenybės socialinės adaptacijos terminą – daugialypė socialinė adaptacija, kurią pasiekusi asmenybė atitinka minimalius visuomenės reikalavimus ir lūkesčius (su amžiumi šie lūkesčiai vis sudėtingėja: tikimasi, kad pasiekusi savo visišką nepriklausomybę asmenybė turi imtis atsakomybės už kitų gerovę). Socialinė adaptacija reiškiasi 2 būdais: priėmimu ir efektyviu atsaku į tuos socialinius lūkesčius, su kuriais susiduria kiekvienas pagal savo amžių ir lytį, taip pat lankstumu ir efektyvumu susidūrus su naujomis galimai pavojingomis sąlygomis ir gebėjimu pakreipti įvykius sau naudinga linkme. Psichoanalizės teorijos atstovai remiasi S. Freudo požiūriu į asmenybę: id (instinktyvūs potraukiai), ego (instinktyvių potraukių kontrolė ir derinimas su aplinka) ir superego (dorovės normos ir idealai). Ego kovoja su id, superego ir išorine aplinka. Austrų psichiatras ir psichoanalitikas H. Hartmannas (1894–1970) įvedė naują nekonfliktuojantį Aš (ego) ir teigė, kad ne visada socialinės adaptacija sukelia konfliktą. Pasak jo, gerai prisitaikęs žmogus yra tas, kurio nepažeistas veiklumas, gebėjimas mėgautis gyvenimu ir psichinė pusiausvyra. Kai kurie psichoanalitikai išskyrė aloplastinę (aplinkos keitimas) ir autoplastinę (asmenybės pokyčiai) socialinę adaptaciją. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje dažnai pabrėžiamas problemas įveikiantis, arba priešinimosi, elgesys – bendra elgesio kryptis, kurią žmogus pasirenka kritinei situacijai įveikti. Kai reikalavimai yra per dideli, kritinės situacijos įveikimas virsta gynyba – savęs kaltinimu, situacijos vengimu ir iliuziniais norais. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai S. Folkman ir R. Lazarusas priešinimąsi apibūdina kaip kognityvines ir elgesio pastangas, skirtas išoriniams ir vidiniams reikalavimams ar jų konfliktams nugalėti, toleruoti ar sumažinti. Skiriami 2 problemų sprendimo būdai: orientuotas į problemą (kontroliuojamos situacijos) ir orientuotas į emocijas (dar vadinamas gynybiniu). Rusijos psichologas L. Božovičius, nagrinėjęs vaikų socialinės adaptacijos reikšmę jų asmenybei, teigė, kad kuo aukštesnis vaiko asmenybės išsivystymo lygis, tuo laisvesnis jis tampa. Vaiko asmenybės formavimas vyksta mokant prisitaikyti prie jį supančios aplinkos reikalavimų, bet pastoviai ugdant jo kūrybinį aktyvumą, nukreiptą į jį supančios aplinkos pertvarkymą ir savęs paties keitimą. Tokios kūrybiškai aktyvios, laisvos asmenybės formavimui reikia tinkamų socialinės aplinkos sąlygų, gero auklėjimo. Vaikai, neturintys sąlygų plėtoti aktyvaus prisitaikymo įgūdžių, priversti išsiugdyti kitas savybes, pavyzdžiui, vietoj kūrybinio mąstymo susiformuoja stereotipinis, vietoj savo elgesio valdymo – orientacija į išorės kontrolę, vietoj gebėjimo pačiam susitvarkyti sudėtingoje situacijoje – tendencija reaguoti stipriomis emocinėmis reakcijomis, įsižeidimu, atsakomybės užkrovimu kitiems.
Socialinės adaptacijos nagrinėjimas Lietuvoje
LIETUVOJE socialinės adaptacijos problemas nagrinėjo L. Jekentaitė-Kuzmickienė, R. Kočiūnas, G. Navaitis, A. Suslavičius.