sociãlinė aplinkà, sòciumas, asmenybės formavimąsi ir elgseną veikiančių objektyvių veiksnių (gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių ir kitų sąlygų) visuma. Socialinė aplinka galima laikyti visą asmenį supančią visuomenę, socialinius institutus, žmonių gyvenimo, raidos ir veiklos materialines ir dvasines sąlygas, įvairių grupių, organizacijų, judėjimų visumą.
Skiriama bendroji socialinė aplinka, arba socialinė makroaplinka, makrosociumas (visuomeninio darbo pasidalijimo pobūdis, su juo susijusi visuomenės socialinė struktūra, švietimo sistema ir kita) ir socialinė mikroaplinka, mikrosociumas (visuomenės ir individo jungiamoji grandis, per įgytą individualią patirtį artimiausia, santykinai stabili asmenybės aplinka, betarpiškai veikianti jo raidą, pavyzdžiui, darbo kolektyvas, šeima, mokykla). Socialinė aplinka apibrėžiama socialiniais santykiais visuomenės, socialinių klasių, ekonominės veiklos rūšių, regiono, miesto ir kaimo, socialinės organizacijos, socialinių vertybių ir normų lygmeniu.
Asmeniui vystantis jo socialinė aplinka plečiasi: pavyzdžiui, kūdikio socialinė aplinka – tik šeima, ikimokyklinio amžiaus vaiko – šeima ir vaikų darželis, mokyklinio amžiaus vaiko – šeima, bendraamžiai, mokyklos klasės draugai ir kita. Dažnai kaimo vietovėse socialinė mikroaplinka tapatinama su tos gyvenamosios vietos ribomis, didesniuose miestuose – rajonais, mikrorajonais. Socialinė aplinka yra socializacijos pagrindas, todėl žmogaus ir socialinės aplinkos santykis yra teorinės ir taikomosios sociologijos dėmesio centre. Socialinės aplinkos poveikis pavienio asmens socializacijai priklauso nuo jo įsitraukimo į tos aplinkos veiklą.
1227
2446