sociãlinė apsaugà, priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinėmis rizikomis visuotinai pripažįstama negalia, liga ar trauma, senatvė, mirtis, nedarbas, motinystės (tėvystės) pareigų vykdymas, joms taip pat dažnai priskiriama skurdas, socialinė atskirtis, įvairios šeimos aplinkybės (vaikų apsauga, vienišų tėvų, daugiavaikių šeimų problemos ir kita). Platesne prasme socialinė apsauga apima ir socialinių rizikų prevenciją.
Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Pirmasis būdas remiasi draudimo įmokų principu: ištikus socialinei rizikai teisę gauti išmoką, visiškai ar iš dalies kompensuojančią prarastas pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį netekus darbo) ar atsiradusias papildomas išlaidas (pavyzdžiui, gydymui), turi tik nustatytą laiką mokėjusieji socialinio draudimo įmokas (arba tas įmokas už juos mokėjo darbdavys, valstybė ir kiti). Antrasis būdas – parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams. Šiuo atveju taikomi 2 metodai: išmokos gali būti teikiamos universaliai (pavyzdžiui, šeimai už kiekvieną vaiką iki nustatyto amžiaus, nepriklausomai nuo šeimos pajamų dydžio) arba tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, kai šeimos turtas ir pajamos mažesni už nustatytą minimumą). Be socialinio draudimo ir paramos, kai kurie tyrinėtojai socialinei apsaugai priskiria ir darbo rinkos politikos priemones, skirtas socialinių rizikų prevencijai ar jų padariniams įveikti, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui. Socialinė apsauga dažniausiai finansuojama iš mokesčių (socialinė parama) ar tikslinių įmokų lėšų (socialinis draudimas), o administruojama valstybės, savivaldybių, kai kuriais atvejais ir privačių institucijų.
Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, kuris žinomas nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano nustatyta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams. Ilgą laiką socialinės apsaugos priemonės buvo suprantamos labiau kaip privačių asmenų labdara ar valdžios teikiama malonė, bet 19 a. pabaigoje pradėjus vis plačiau įgyvendinti socialinio draudimo principą ir 20 a. kuriantis gerovės valstybėms socialinė apsauga pripažįstama kiekvieno visuomenės nario teise, kurią garantuoja valstybė.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema
696