socialinė atsakomybė

sociãlinė atsakomýbė, visuomennė atsakomýbė, asmenybės ir visuomenės, jos įvairių institucijų sąmoningai formuojamų santykių forma – pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigas ir taikyti socialines sankcijas esant tam tikroms teisumo ar kaltumo sąlygoms. Socialiai atsakingi žmonės ir įvairios organizacijos elgiasi etiškai, kelia socialinės, kultūrinės, ekonominės, aplinkos apsaugos ir kitus klausimus. Socialinė atsakomybė padeda pavieniams asmenims, organizacijoms, valdžios institucijoms siekti veiksmingos verslo plėtros, visuomenės raidos. Organizacijos socialinė atsakomybė yra suvokta atsakomybė už jos sprendimų ir veiklos poveikį aplinkai ir visuomenei. Priimdama sprendimus ir vykdydama veiklą socialiai atsakinga organizacija atsižvelgia į suinteresuotų šalių lūkesčius, laikosi teisės aktų ir tarptautinių normų, prisideda prie darnios plėtros ir visuomenės gerovės kėlimo. Galima skirti socialinės atsakomybės pagrindines sritis: žmogaus teisės, darbdavystės (darbdavys) praktika, aplinkosauga, etiškas verslas, santykis su vartotojais, bendruomenės įtraukimas į valstybės reikalus, skaidrumas, personalo ugdymas.

Kintanti socialinės atsakomybės samprata atspindi konkretaus laikotarpio visuomenės rūpesčius, aktualijas ir lūkesčius organizacijų atžvilgiu. Iš pradžių socialinė atsakomybė buvo suprantama kaip labdara, vėliau sąvoka išsiplėtė į etišką darbdavystę ir sąžiningą verslą, dar vėliau – į žmogaus teisių, aplinkosaugos, vartotojų apsaugos, darnios plėtros ir kitas sritis. Organizacijų socialinės atsakomybės samprata formavosi 19 a. pradžioje, pvz., J. Benthamo teorijoje, išdėstytoje veikale Deontologija, arba mokslas apie moralę (Deontology, or the Science of Morality, išleista 1834). Socialinės atsakomybės terminą 1940 vartojo filosofas R. M. Hutchinsas (Jungtinės Amerikos Valstijos) kalbėdamas apie žodžio laisvę. Anot jo, žiniasklaidos atstovai turi būti visiškai laisvi, kad visuomenė būtų visapusiškai informuota. Šalyse, kuriose žiniasklaida nėra laisva ir valdžia cenzūruoja pranešimus, leidžiama viešai skelbti tik tai, kas laikoma valdžiai priimtina informacija. Norėdamas kovoti su poveikiu spaudos laisvei 1947 R. M. Hutchinsas įsteigė Spaudos laisvės komisiją ir sukūrė socialinės atsakomybės teoriją, kuri teigia, kad žiniasklaida turi tarnauti visuomenei, o valdžia – nesikišti į jos veiklą. Socialinės atsakomybės terminas Vakarų šalyse plačiau pradėtas vartoti 20 a. 8 dešimtmetyje.

706