sociãlinė atskirts, individo ar socialinės grupės nutoli(ni)mas nuo visuomenei būdingo gyvenimo lygio. Socialinei atskirčiai būdinga gyvenimas žemiau skurdo ribos, ekonominių socialinių santykių ribojimas, socialinio kapitalo, kultūrinio kapitalo, žmogiškojo kapitalo sumenkinimas. Socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra labai dideli. Globalizacijos veikiamame pasaulyje jai turi įtakos ir teritorinis požymis – socialinė atskirtis ypač būdinga Trečiojo pasaulio šalims Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. K. Marxas socialinę atskirtį priskyrė kapitalistinei (kapitalizmas) visuomenei, kurioje žmogus nutolinamas ir nuo gamybos priemonių, ir nuo darbo rezultatų paskirstymo. Socialinė atskirtis išreiškiama ne tik ekonominiais, bet ir menko išsilavinimo, skurdžių kultūrinių interesų, socialinio pasyvumo ir kitais rodikliais. Socialinei atskirčiai konstatuoti svarbios lyties, amžiaus, rasės, tautybės charakteristikos, kai dėl jų pažeidžiamos žmogaus teisės. Valstybės dažniausiai siekia išvengti socialinės atskirties vykdydamos socialinę politiką ir socialinę apsaugą. Socialinei atskirčiai priešinga socialinė integracija.
2388