sociãlinė biològija, sociobiològija (socio… + biologija), sociologijos teorinė kryptis, kuri tam tikromis savybėmis (dažniausiai genetiniu kodu) aiškina gyvųjų organizmų (ir žmonių) elgesį ir socialinės sistemos evoliuciją. Socialinė biologija susijusi su biologija, antropologija, evoliucijos teorija, zoologija, genetika, archeologija, evoliucionizmu ir kitomis mokslo šakomis. Socialinės biologijos ištakų aptinkama Ch. R. Darwino (Didžioji Britanija) išplėtotame darvinizme, kuris akcentuoja gyvūnų ir žmonių evoliucijos gamtinę atranką. Socialinės biologijos formavimuisi poveikio turėjo H. Spencerio (Didžioji Britanija) veikalai. Socialinės biologijos pradininku laikomas biologas E. O. Wilsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1975 parašęs veikalą Sociobiologija: Nauja sintezė (Sociobiology: The New Synthesis), kuriame pirmą kartą bandė paaiškinti gyvūnų (daugiausia skruzdėlių) elgseną (altruizmą, agresiją ir kita). 20 a. 8 dešimtmetyje socialinė biologija buvo ypač populiari Jungtinėse Amerikos Valstijose (R. Dawkinsas). Socialinė biologija dažniausiai tiria nedideles grupes (10–100 individų), turinčias didelį genetinį bendrumą, bet kartais tyrimų rezultatus ar prielaidas taiko ir didelėms grupėms – gentims, etninėms grupėms, tautoms. Antropologo ir sociologo P. L. van den Berghe’o (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigimu, ankstyvosios etninės grupės buvo gana mažos, o jų narių genų bendrumas didesnis nei išorinių grupių ir tai skatino altruistinę elgseną, nes didino bendrąjį pajėgumą. Šioms grupėms išsiplėtus į dideles tautas giminystės ryšiai tapo tik simboliniai, bet tos grupės elgsenos bruožai liko tie patys. Socialinės biologijos kritikai pabrėžia, kad jos tyrėjai suabsoliutina įgimtas savybes, nesugeba paaiškinti žmonių elgsenos laisvo pasirinkimo.
L: E. O. Wilson Sociobiology Cambridge 1980; P. L. van den Berghe The Ethnic Phenomenon London 1987.
2388