sociãlinė filosòfija, filosofijos sritis, nagrinėjanti visuomeninės elgsenos principus ir prielaidas, gyvenimo visuomeninių formų pagrindus, jų susidarymo, funkcionavimo, tarpusavio sąveikos principus, visuomenės ir jos sanklodos tyrinėjimo, vertinimo metodus ir tikslus. Socialinė filosofija tiria žmogiškosios prigimties visuomeniškumą, visuomenės egzistavimo ir raidos problemas, gyvenimo formas, jų atsiradimo prigimtines, kultūrines ir istorines sąlygas, visuomenės sanklodos ir jos raidos dėsningumus, socialinių mokslų bendriausias metodologines problemas. Būdama vertinamojo pobūdžio socialinės filosofijos problemų sritis iš dalies susijusi su etika ir vertybių teorija, dalį savo įžvalgų remia visuomenės ekonominiais ir istoriniais tyrimais. Nėra visuotinai sutariama dėl socialinės filosofijos ir politinės filosofijos bei socialinių mokslų filosofijos santykio.
Socialinė filosofija ėmė formuotis antikoje, ypač Sokrato filosofijos klestėjimo laikotarpiu. Socialinės filosofijos raida labiausiai susijusi su Platono (Valstybė, Įstatymai, Politikas) ir Aristotelio (Nikomacho etika, Politika) veikalais. Juose aprašytos idėjos (daugiausia Aristotelio) vėliau buvo plėtojamos viduriniais amžiais. Naujaisiais laikais socialinių problemų analizei buvo svarbūs modernizuotos prigimtinės teisės teorijos šalininkų, T. Hobbeso, empirinės krypties – J. Locke’o, D. Hume’o, vėliau – J.‑J. Rousseau, Ch. L. de Montesquieu veikalai. Naują postūmį socialinei filosofijai suteikė liberalizmo kūrėjų, ypač J. S. Millio idėjos; jas 20 a. gilino F. A. von Hayekas, J. Rawlsas ir kiti. Nuo 19 a. antros pusės popiežiaus Leono XIII iniciatyva imta plėtoti katalikiškąjį socialinį mokymą, kuris atnaujino Tomo Akviniečio svarbiausias socialines įžvalgas. Tam tikrą socialinę teoriją pasiūlė K. Marxas ir jo sekėjai. Socialinės filosofijos terminas išpopuliarėjo tik 19 a. kaip priešprieša A. Comte’o grindžiamai pozityvistinei sociologijai (pozityvizmas). Socialinė filosofija intensyviai plėtota 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje, bet 20 a. pabaigoje visiškai prarado savo įtaką, nors kai kurių neomarksizmo ir ypač Frankfurto mokyklos atstovų (T. Adorno, H. Marcuse’s, J. Habermaso ir kitų) įtaka socialinėje filosofijoje ypač sustiprėjo 20 a. 7 dešimtmetyje, kai jie pasipriešino pozityvistinės tradicijos empiriniam scientistiniam mąstymui; žymiausia buvo K. R. Popperio ir J. Habermaso polemika. Nuo 20 a. antros pusės socialinės filosofijos sąvoką ėmė keisti politinės filosofijos sąvoka. Tai susiję su nominalistinio visuomenės reiškinių aiškinimo (jį ypač sustiprino J. Locke’o empirizmas) plėtote. Ši pažiūra neapima žmogaus prigimties ir su ja susijusių pagrindinių socialinių struktūrų galutinių tikslų sampratos, t. p. praktiniu supratimu įžvelgiamo objektyvaus gėrio aiškinimo, nepripažįsta kokios nors kitos, savitos ir skirtingos nuo politinės visuomenės organizacijos tyrimo, visuomeninių reiškinių nagrinėjimo specifikos ir visą socialinės filosofijos problematiką tapatina su politinės filosofijos turiniu. Tradicinis filosofinis požiūris, pripažįstantis transcendentines sąvokas, esmes, prigimtis ir prigimtinius tikslus, tokią politinę filosofiją laiko socialinės filosofijos dalimi. Socialinė filosofija siejasi ir su vis labiau populiarėjančia socialinių mokslų filosofija, kuri tyrinėja socialinių mokslų, empiriškai nustatančių visų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sričių (valstybės, religijos, ekonomikos ir kitų) pagrindinius faktus, normas, metodus, principus ir teorinio atspindžio būdus. Socialinių mokslų filosofija tapati socialinių mokslų metodologijai, o jos tyrimų sritis siauresnė nei socialinės filosofijos.
LIETUVOJE socialinės filosofijos apraiškų galima aptikti 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tautinio atgimimo veikėjų (daugiausia J. Šliūpo) kūryboje, kurioje fragmentiškai tirtos ir socialinės problemos. Žurnale Draugija 1909 buvo paskelbti J. Matulaičio trys straipsniai apie krikščioniškąjį socialinį mokslą remiantis popiežiaus Leono XIII enciklikomis, daugiausia Rerum novarum. Tą darbą tęsė kiti Kauno kunigų seminarijos, vėliau – ir Lietuvos universiteto (Vytauto Didžiojo universitetas) dėstytojai. 1918–40 daugiausia tyrinėta katalikiškoji socialinė mintis. Svarbus buvo žurnalas Naujoji Romuva 1936 paskelbtas grupės katalikų intelektualų straipsnis Į organiškos valstybės kūrybą, t. p. jo bendraautorių S. Šalkauskio, A. Maceinos ir kitų autorių socialinės filosofijos veikalai. SSRS okupacijos metais socialinė filosofija buvo grįsta istoriniu materializmu (A. Lozuraičio veikalai Materialistinio istorijos supratimo pagrindai 1968, Metodologiniai marksistinės socialinės filosofijos bruožai 1986). Svarbiausi buvo E. Meškausko ir jo sekėjų atlikti ideologijos, kaip socialinių santykių vertinimo ir norminimo, teisinių, politinių ir dorinių principų tyrinėjimai. Atkūrus nepriklausomybę daugiausia plėtojama liberaliosios socialinės ir politinės minties analizė (A. Jokubaitis, A. Degutis), socialinių mokslų metodologines ir istorines problemas savo veikaluose nagrinėja Z. Norkus.
L: Aristotelis Nikomacho etika Vilnius 1990, Politika Vilnius 1997; A. Maceina Raštai 2 t. Vilnius 1992; J. S. Mill Apie laisvę Vilnius 1995; J. Höffner Krikščioniškasis socialinis mokymas Vilnius 1996; A. Degutis Individualizmas ir visuomeninė tvarka Vilnius 1998; Platonas Valstybė Vilnius 2000; A. Jokubaitis Liberalizmo tapatumo problemos Vilnius 2003.
1151