sociãlinė gerontològija, gerontologijos ir kai kurių socialinių mokslų kryptis, tirianti individo ir visuomenės senėjimo socialinius aspektus, senėjimo ir socialinių jėgų bei socialinių pokyčių sąveiką. Socialinė gerontologija, kaip ir gerontologijos kitos sritys (biomedicininė gerontologija, gerontopsichologija, humanitarinė gerontologija, gerontechnologija), yra dvejopo pobūdžio: priskirama ir gerontologijai, ir socialinių mokslų krypties atitinkamai šakai (sociologijai, demografijai, ekonomikos mokslams, edukologijai, teisės mokslui ir kitoms), pavyzdžiui, senėjimo sociologiniais aspektais besidomintis tyrėjas gali laikyti save ir socialinės gerontologijos, ir sociologijos atstovu.
Socialinės gerontologijos terminą 20 a. 5 dešimtmetyje pirmą kartą pavartojo fiziologas E. J. Stieglitzas (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1953 Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodžius fiziologų R. J. Havighursto ir R. E. Albrecht (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikalui Vyresnio amžiaus žmonės (Older People) socialinės gerontologijos terminas prigijo akademinėje vartosenoje. Prie socialinės gerontologijos, kaip savarankiško mokslo, įtvirtinimo daugiausia prisidėjo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai M. W. Riley, J. E. Birrenas, C. Tibbittsas. Klasikine samprata socialinės gerontologijos tyrimai buvo siejami su vyresnio amžiaus žmonių ir senstančių visuomenių socialinių, ekonominių ir demografinių bruožų nagrinėjimu. 21 a. pradžioje ši samprata buvo plečiama į tyrimų lauką įtraukiant technologijų raidos (gerontechnologija), mokymo ir mokymosi (edukacinė gerontologija, gerogogika), ekologinės gerontologijos ir kitus naujus tyrimus. Senstančioje visuomenėje socialinės gerontologijos integralia dalimi yra tapę kart tarpusavio santykių mechanizmų ir jų kaitos dėsningumų tyrimai. Socialiniai gerontologai pabrėžia ne tik mokslo fundamentalių žinių kūrimo būtinybę, bet ir siekia socialinės gerontologijos taikomosios plėtros, tai yra socialinės gerontologijos fundamentalių žinių veiksmingo taikymo praktikoje (pavyzdžiui, rengiant socialinės politikos priemones, socialines programas, teikiant socialines paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, ginant jų teises). Socialinės gerontologijos naujausi tyrimai orientuojami į senėjimo ir senatvės naujo įvaizdžio atskleidimą, formavimą, siekia paneigti mitus ir prietarus apie senatvę, kilusius dėl įvairių duomenų paviršutiniškos, nekritiškos interpretacijos. Diskusijose vis intensyviau plėtojama mintis, kad norint visapusiškai suprasti senatvę būtina tirti visą individo nugyventą gyvenimą. Taip siekiama praplėsti socialinę gerontologiją ir domėtis žmogaus raida aprėpiant ne vien suaugusio žmogaus, bet visus jo gyvenimo tarpsnius.
LIETUVOJE gerontologija (pagal savo prigimtį apimanti biomedicinos, socialinius, humanitarinius ir technologijos mokslus) priskirta biomedicinos mokslų srities medicinos krypties šakai. Socialinė gerontologija apibūdinama kaip nauja, besiformuojanti akademinė šaka, nuo 20 a. pabaigos socialinės gerontologijos tyrėjų vis daugėja.
L: S. Mikulionienė Socialinė gerontologija Vilnius 2011; J. E. Phillips, K. Ajrouch, S. Hillcoat‑Nalletamby Key Concepts in Social Gerontology London 2010; D. Dannefer, Ch. Phillipson The SAGE Handbook of Social Gerontology London 2010.
1869