sociãlinė globà, globà, socialinių paslaugų, kuriomis nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujančiam asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, visuma.
Socialinė globa apima mokamas arba nemokamas, profesionalų ar neformalių globėjų teikiamas paslaugas globotinio namuose ar tam tikroje institucijoje, dažnai pasitelkiant globos įvairias rūšis, formas ir teikėjus, naudojant privačias ir viešąsias lėšas.
Socialinė globa yra reikšminga socialinės politikos dalis, jai skiriama nemažai lėšų (dažniausiai apie 0,5–3 % šalies BVP, iš jų daugiau nei pusė – viešosios lėšos). Socialinės globos sistema, jos sankloda, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, socialinės globos poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai reglamentuojami teisės aktais. Daugumoje valstybių egzistuoja daugiau ar mažiau išplėtota socialinės globos paslaugų infrastruktūra, jų įvairovė, rengiami ir atestuojami darbuotojai, nustatyti socialinės globos paslaugų teikimo standartai, jų užtikrinimo ir kontrolės mechanizmai.
Išsiskiria nuomonės, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa. Vieni sociologai mano, kad reikia plėtoti tradicinę socialinę globą šeimoje, kuri užtikrina emocinį ryšį, intymumą, kiti socialinę globą siūlo traktuoti kaip šiuolaikinių viešųjų paslaugų ir socialinės politikos sudėtinę dalį.
17–18 a. pradėtos kurti globos įstaigos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims ir beglobiams vaikams; tai laikoma socialinės globos užuomazga, bet apie žmogaus teises ir orumą garantuojančią šiuolaikinę globos sistemą, kaip tinkamą alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, imta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe. 20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims. Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė). Socialinė globa organizuojama rinkos sąlygomis – taip sumenkinama jos emocinė reikšmė, nes globojami asmenys traktuojami kaip paslaugų vartotojai mažiau reikšmės teikiant teisių socialinėje globoje garantijoms ir daugiau jos efektyvumui.
Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje. Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą. Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas. Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu. Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims socialines paslaugas teikiančiose specialiose įstaigose. Socialinė globa apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbos teikimą seniems, neįgaliems jos nariams. Tokia pagalba remiama valstybės (pavyzdžiui, išmokant pagalbai reikalingus pinigus globojantiems šeimos nariams).
Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga. Socialinės globos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama daugiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos namuose ar senelių namų slaugos skyriuose ryškių savarankiškumo problemų turintiems asmenims) socialinė globa. Socialinei globai specialioje įstaigoje arba asmens namuose teikti įmonei, įstaigai ar šeimynai išduodamos specialios licencijos. Kai kurias socialinės globos paslaugas teikia labdaros ir paramos organizacijos, pavyzdžiui, Caritas, Maltos ordinas.
L: I. Bode The Creeping Disorganization of Welfare Capitalism. The Future of the Social Sector in Germany / Review of Social Economy 2003 nr. 56(3); A. Österle, E. Hammer Zur zukünftigen Betreuung und Pflege älterer Menschen. Rahmenbedingungen–Politikansätze–Entwicklungsperspektiven Wien 2004.
2251
258