sociãlinė integrãcija, integrãcija (lot. integratio – atnaujinimas, atstatymas), socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė. Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Savo ruožtu įvairių socialinių organizacijų funkcijų suderinamumas ir veiklos efektyvumas garantuoja visos visuomenės stabilumą (socialinis stabilumas). Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu. Globalizacijos veikiamame pasaulyje vis aktualesnė tampa imigrantų, tautinių mažumų socialinės integracijos problema. Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos. Didėjant socialinei integracijai greta ekonominio kapitalo vis didesnės reikšmės įgyja socialinis kapitalas, kultūrinis kapitalas, žmogiškasis kapitalas, simbolinis kapitalas. Socialinei integracijai priešinga socialinė atskirtis.
2388