sociãlinė klãsė, didelė žmonių grupė, kuri užima atitinkamą vietą visuomenės socialinėje struktūroje ir yra to paties ekonominio ir socialinio statuso. Socialinės klasės sąvoka siejama su naujausiaisiais laikais, nes ankstesnėse visuomenėse didelės socialinės klasės buvo vadinamos kastomis ir luomais. Klasės sąvoka siejama su pramonine revoliucija, kai ėmė didėti socialinė atskirtis tarp kapitalistų (kapitalizmas) ir proletariato. 19 a. K. Marxas pabrėžė ekonominių požymių reikšmę visuomenės klasiniam suskirstymui į išnaudotojus (savininkus) ir išnaudojamuosius (gamintojus). Šią tradiciją tęsė V. Leninas ir kiti marksistai akcentuodami klasių socialinius konfliktus ir revoliucinės kovos būtinumą panaikinant privačią nuosavybę. Vokiečių sociologas M. Weberis t. p. pabrėžė ekonominio kriterijaus reikšmę apibūdindamas socialinę klasę, bet kritikavo K. Marxo dichotominį modelį, jis įvedė socialinio statuso sąvoką ir sudarė socialinės diferenciacijos skalę. Anot M. Weberio, socialinė klasė yra vienodas gyvenimo galimybes turinčių žmonių grupė. Jis skyrė savininkų, prekybininkų klases ir socialines klases – tokias klasinių padėčių visumas, kurioms būdinga didelis socialinis mobilumas: tai darbininkų klasė, smulkioji buržuazija, inteligentija ir specialistai (privilegijuotoji klasė). 20 a. komunistų ideologijoje buržuazija vadinta valdančiąja klase, siekta, kad tokia klase taptų proletariatas, bet pamažu ja tapo komunistų partijų vadovaujantis sluoksnis, apsirūpinęs socialinėmis privilegijomis.
Antropologas W. L. Warneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) 20 a. viduryje teigė, kad socialinė klasė yra grupė žmonių, kurie prisiskiria save tam tikrai kategorijai socialinės hierarchijos sistemoje. Galima skirti aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją, žemiausiąją socialinę klasę (kartais skiriama iki 12 socialinių klasių). Vertinama ne tik ekonominis, bet ir socialinis, kultūrinis, žmogiškasis kapitalas. Svarbia laikoma vidurinė socialinė klasė, nes nuo jos narių skaičiaus labai priklauso visuomenės stabilumas. Poliarizuotose visuomenėse, kuriose aukščiausios ir žemiausios socialinės klasės skirtumai labai dideli, kyla socialinė įtampa, visuomenė nėra stabili. Sociologas J. H. Goldthorpe’as (Didžioji Britanija) 20 a. pabaigoje išskyrė socialinės klasės kategorijas. Tarnybinę klasę sudaro aukščiausio lygio profesionalai, valstybės tarnybos administratoriai ir tarnautojai, didelių institucijų ir bendrovių vadybininkai, stambūs savininkai; žemesnio lygio profesionalai, valstybės tarnybos administratoriai ir tarnautojai; aukščiausio lygio technikos specialistai; smulkiojo verslo ir pramonės bendrovių vadybininkai; protinio darbo tarnautojų kuratoriai. Tarpinę klasę sudaro rutininį protinį darbą valdymo ir prekybos srityse dirbantys tarnautojai; individualią darbinę veiklą paslaugų srityje atliekantys asmenys; samdomų darbuotojų neturintys smulkūs savininkai, amatininkai ir kiti; fermeriai, smulkūs nuomotojai, žvejai; žemesnio lygio technikos specialistai; fizinį darbą atliekančių darbuotojų prižiūrėtojai. Darbininkų klasę sudaro kvalifikuoti fizinį darbą atliekantys darbininkai; fizinį darbą atliekantys mažai kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai (išskyrus žemės ūkio); žemės ūkio darbininkai.
Nagrinėjant socialines klases svarbu atsižvelgti į klasinę sąmonę, klasinius interesus, klasių kovą. Pvz., M. Djilasas (Jugoslavija) 1957 veikale Naujoji klasė (The New Class) pateikė kritinę komunistų oligarchijos valdymo sistemos analizę, kurioje komunistų partijų administracinį tinklą įvardijo kaip valdantį klaną, kurio klasinis interesas – amžinai išlikti valdžioje ir privilegijuoti save. Sociologai sprendžia ir socialinio mobilumo problemą – siekia nustatyti galimybes pereiti iš vienos socialinės klasės į kitą. Dėl didėjančių socialinio mobilumo galimybių kai kurie sociologai teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje socialinės klasės sąvoka prarado savo aiškinamąją reikšmę.
L: Lietuvos socialinė struktūra Vilnius 2005; A. Valantiejus Socialinė struktūra: nuo makro iki mikro modelių Vilnius 2007; T. Lawson, J. Garrod The Complete A‑Z Sociology. Handbook London 1996.
2388