sociãlinė krtika, įvairių socialinių struktūrų, reiškinių ir procesų vertinimo forma, visuomenės kritinė analizė. Socialinė kritika dažniausiai susijusi su tam tikromis visuomenėje susiklosčiusiomis ydingomis sąlygomis, ja siekiama kurti ar sugrąžinti socialinį teisingumą, ieškoti problemų sprendimo praktinių būdų, pvz., pasitelkiant protestą, reformas, revoliucijas. Socialinę kritiką dažnai išreiškia tam tikrų represijų patiriančios socialinės grupės, pvz., įvairios mažumos – homoseksualai, t. p. įvairūs socialiniai judėjimai, politinės partijos. Socialinė kritika taikoma socialinėje filosofijoje, politinėje ekonomijoje, sociologijoje, socialinėje psichologijoje, psichoanalizėje, kultūrologijoje ir kituose moksluose bei jų šakose, t. p. akademiniame diskurse.
Socialinė kritika nuo senovės laikų būdinga visoms visuomenėms. Socialine kritika pagrįstas T. More’o (Anglija) veikalas Utopija (Utopia 1516, lietuvių kalba 1968), kuriame autorius kritikavo gyvenamojo laikotarpio visuomeninę santvarką. Socialinės kritikos apraiškų randama prancūzų dvasininko J. Meslier 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje skelbtuose veikaluose, kuriuose jis kritikavo religines represijas. Socialinė kritika dažnai susijusi su utopija, reiškiasi literatūroje (pvz., H. E. Beecher‑Stowe, Ch. Dickenso, J. Londono, G. Orwello, R. Bradbury ir kitų kūryboje), kine, muzikoje (vadinamieji pankų, juodojo metalo ir kiti judėjimai). Nuo 1930 Paryžiuje leidžiamas žurnalas La Critique sociale.