sociãlinė medicinà, medicinos šaka, tirianti sveikatą ir ligų atsiradimo, plitimo, prevencijos socialines, kultūrines, politines priežastis. Ieško ligų priežasčių žmogaus socialinėje aplinkoje. Susijusi su higiena, visuomenės sveikata, bendruomenės medicina, medicinos sociologija, epidemiologija, medicinine prevencija, reabilitacija, sveikatos apsauga, sveikatos politika, švietimu, ekonomika, vadyba. Pagrindiniai socialinės medicinos principai: sveikata, lgos ir medicinos praktika priklauso nuo socialinių ir ekonominių sąlygų, gyventojų sveikata yra bendras socialinis interesas, visuomenė privalo gerinti sveikatą individų ir visos visuomenės pastangomis.
Socialinės medicinos užuomazgų aptinkama senosiose civilizacijose, bet socialinės medicinos pagrindinės idėjos kilo 19 a. pirmoje pusėje analizuojant Europos įvairių socialinių klasių sveikatos ir mirtingumo skirtumų statististinius duomenis ir plėtojant sanitariją. Mirtingumo duomenų pateikė Didžiosios Britanijos epidemiologo W. Farro 1837 įsteigtas žurnalas British Annals of Medicine, Pharmacy, Vital Statistics, and General Science, t. p. Didžiosios Britanijos socialinio reformatoriaus E. Chadwicko veikalas Darbuotojų sanitarinės sąlygos (The Sanitary Condition of the Labouring Population 1842). Mirtingumo priežasčių klasifikacija tapo Pirmojo statistikų tarptautinio kongreso (1853) svarbiausia tema. Skirtini šie visuomenės, ligų ir medicinos sisteminių tyrimų raidos etapai: higienos bakteriologinis (vyravo biomedicininis požiūris), socialinės higienos (būdinga žemyninei Europai) ir socialinės medicinos.
19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje, sparčiai plėtojantis patologijai ir mikrobiologijai bei vyraujant sveikatos ir ligų biomedicinos sampratai, sociokultūriniai veiksniai neturėjo didelės reikšmės ligų etiologijai. Maksimaliai sumažinus infekcinių ligų plitimą ir daugėjant lėtinių ligų (kraujo sistemos, onkologinių) socialinė medicina tapo labai svarbi. Kurį laiką derinta su teismo medicina, nes jas siejo sveikatos ir mirtingumo išoriniai socialiniai veiksniai. Socialinės medicinos pradininkai vokiečių gydytojai S. Neumannas, R. Virchovas ir R. Leubuscheris 19 a. epidemijų plitimą aiškino žmonių gyvenimo nepalankiomis sąlygomis. Tuo metu vyravo radikalus biomedicininis (mikrobiologinis ir patologinis anatominis) požiūris, o R. Virchovas pasiūlė vadinamąją dirbtinės epidemijos sąvoką, kuri apibūdina dėl visuomenės ar tam tikrų socialinių grupių kultūros stokos atsirandančius visuomenės sveikatos sutrikimus. R. Virchovas mediciną laikė socialiniu mokslu, su R. Leubuscheriu 1848–49 leido laikraštį Medizinische Reform, kuriame rašė apie socialinę higieną ir sveikatos socialinę politiką. 1904 vokiečių gydytojas A. Grotjahnas įsteigė pirmąjį socialinės higienos žurnalą Archiv für Soziale Hygiene, 1912 parašė veikalą Socialinė patologija (Soziale Pathologie), 1920 Berlyno universitete įkūrė pirmąją Socialinės higienos katedrą. Prie socialinės higienos kūrimo t. p. prisidėjo austrų gydytojas L. Teleky, vokiečių gydytojai G. Tugendreichas, A. Gottsteinas, I. Kaupas. Vokiečių plėtojamoje socialinės higienos srityje susiformavo eugenikos kryptis, kurios kai kuriomis idėjomis vėliau pasinaudojo naciai, įteisindami pavienių socialinių grupių (pvz., neįgaliųjų) sterilizacijos ir naikinimo akcijas.
Globalizacija pakeitė socialinės medicinos metodus ir praktiką (pvz., bendruomenės medicina tiria bendruomenės sveikatos pobūdį derindama geografinius informacijos ir visuomenės sveikatos duomenis). Ekonomiškai išsivysčiusiose visuomenėse daug reikšmės teikiama gyvensenos tyrimams, siekiama pailginti senėjančios (senėjimas) Vakarų šalių visuomenės gyvenimą išvengiant ligų (ypač širdies, kraujo ir onkologinių), t. p. svarbūs sveikatos priežiūros sistemos finansavimo ir jo veiksmingumo klausimai. Ekonomiškai silpniau išsivysčiusiose visuomenėse aktualios tebėra elementarių gyvenimo sąlygų ir infekcinių ligų problemos. Pasaulio sveikatos organizacija, nevyriausybinė organizacija Partners in Health (įkurta 1983 Bostone), Žmonių sveikatos judėjimas (įkurtas 2000 Dakoje) siekia kurti sveikatos priežiūros alternatyvias priemones mažiau socialiai apsaugotoms visuomenės grupėms ir ekonomiškai silpniau išsivysčiusioms visuomenėms. Leidžiami socialinės medicinos ir socialinės higienos žurnalai: Public Health Reports (nuo 1878 Vašingtone), Journal of Epidemiology and Community Health (nuo 1947 Londone), Social Science and Medicine (nuo 1967 Amsterdame), Scandinavian Journal of Public Health (nuo 1999 Londone; 1973–99 Scandinavian Journal of Social Medicine), Health and Human Rights Journal (nuo 1994 Bostone, Masačusetso valstija), Social Medicine (nuo 2006 Montevidėjuje).
Lietuvoje
Socialinės medicinos ištakos tradiciškai siejamos su vokiečių gydytoju J. P. Franku, kuris 1804–05 Vilniaus universitete skaitė socialinės higienos ir medicinos policijos paskaitas. 20 a. 3–4 dešimtmetyje Kaune ir Vilniuje formavosi socialinės medicinos užuomazgos. 1922–41 Vilniaus universitete veikė Higienos katedra, jos darbuotojai paskelbė darbų apie Vilniaus ir Vilniaus krašto higieną, leido žurnalą Archiwum higieny. 1945 katedra atkurta, 1980 pertvarkyta į Higienos ir socialinės higienos katedrą, 1991 – į Socialinės medicinos centrą (nuo 2002 Visuomenės sveikatos instituto Socialinės medicinos skyrius). 1929–44 Vytauto Didžiojo universiteto Teismo ir socialinės medicinos katedrai vadovavo K. Oželis. Prie socialinės medicinos plėtros daug prisidėjo J. Šopauskas, į lietuvių medicinos terminiją įvedė viešosios sveikatos (dabartinė visuomenės sveikata) sąvoką. SSRS okupacijos metais socialinė medicina nebuvo įtraukta į sveikatos socialinių priežasčių išsamesnius tyrimus. 1951 Kauno medicinos institute (1989–98 Kauno medicinos akademija, 1998–2010 Kauno medicinos universitetas, nuo 2010 Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) įkurta Sveikatos apsaugos organizavimo katedra (1953–56 ir 1977–91 sujungta su Higienos katedra, 1956–77 ir 1991–2001 savarankiška Socialinės medicinos katedra, 2001 pertvarkyta į Sveikatos vadybos katedrą).
Socialinės medicinos ir socialinės higienos žymiausi atstovai: B. Balkevičius, I. Bujakas, R. Čepulis, V. Gurauskas, R. Gurevičius, R. Kalėdienė, K. W. Karaffa‑Korbutas, S. Kindziulis, B. Kisielius, V. Kviklys, L. Mačienienė, B. Novakovskis, V. Obelenis, J. Petrauskienė, J. V. Rauba, V. Rutkys, A. Safarevičius, M. Zaikauskas.
L: K. Oželis Socialinė medicina / Medicina 1930 nr. 12; J. Šopauskas Higienos uždaviniai šių dienų gyvenime / Medicina 1938 nr. 2; Socialinė higiena ir sveikatos apsaugos organizavimas Vilnius 1986; Higienos mokslui Lietuvoje – 190 metų Vilnius 1997; R. S. Milton Alfred Grotjahn, Founder of Social Hygiene New York 1936; B. A. Smithurst Fundamentals of Social and Preventive Medicine Brisbane 1976; N. Higginbotham Health Social Science: A Transdisciplinary and Complexity Perspective Oxford 2001.
2188