sociãlinė mokyklà, 19 a. pabaigos–20 a. 4 dešimtmečio ekonominės minties kryptis, kuri visas ekonomines problemas nagrinėjo sociologijos ir teisės požiūriu.
Svarbiausi atstovai: R. Stammleris, Rudolfas Stolzmannas (1852–1930), F. Oppenheimeris, Karlas Diehlis (1864–1943; Vokietija), O. Spannas (Austrija).
Socialinės mokyklos teorinį pagrindą sudarė ekonominio gyvenimo kaip socialinių santykių, pirmiausia teisinių ir etinių, kurie lemia ekonominių procesų eigą (o ne atvirkščiai), visumos samprata. Dėl to socialinės mokyklos atstovų požiūriu ekonomikos mokslo tyrimų objektas yra tik visuomenės teisinės formos, teisinės ir etinės normos, kurios reguliuoja jos ekonominį gyvenimą. Socialinė mokykla, kitaip nei marksizmas, neigė bet kokių objektyvių ekonominių dėsnių buvimą, pabrėžė ekonominių reiškinių priklausomybę nuo esamos socialinės, politinės, teisinės, ideologinės santvarkos, gamybą laikė tik amžinu ir nekintančiu gamybos veiksnių sąveikos techniniu procesu, neturinčiu įtakos visuomenės socialinei plėtrai. Ekonomiką suvokė kaip kintančios socialinės sistemos dalį, kur ekonomikos subjektų vertybines orientacijas, motyvus ir elgseną lemia ekonominių struktūrų ir socialinės aplinkos evoliuciniai pokyčiai, ir laikėsi nuomonės, kad kapitalizmas dėl privačios nuosavybės virtimo akcine, darbuotojų korporacijų plėtros, gamybos ir paskirstymo procesų valstybinio reguliavimo mechanizmų stiprėjimo ir didėjančio valstybės ekonominio ir socialinio vaidmens gali taikiu būdu transformuotis į naują socialinę santvarką.
Socialinės mokyklos atstovai nesukūrė savarankiško ekonominio mokymo, bet jų idėjos paskatino naujos įtakingos ekonominės mokyklos – institucionalizmo – kūrimąsi.
1305