sociãlinė paramà, asmeniui arba šeimai teikiama pagalba siekiant garantuoti šalies standartus atitinkantį minimalųjį gyvenimo lygį. Socialinėje politikoje socialinės paramos terminu apibūdinama viena šiuolaikinės valstybės funkcijų – šalies gyventojams užtikrinti gyvybiškai būtinas socialines garantijas arba teisę į minimalių poreikių tenkinimą. Socialinės paramos pagrindiniai tikslai – mažinti skurdą, garantuoti, kad visi šalies gyventojai išvengtų socialinės atskirties, ypač kai jie neturi socialinės apsaugos kitų garantijų arba jos nepakankamos. Jei socialinio draudimo garantijos priklauso nuo asmens dalyvavimo socialinio draudimo sistemoje, socialinė parama grindžiama stokos principu ir yra teikiama pagal poreikį asmeniui arba šeimai. Socialinė parama teikiama dviem pagrindinėmis formomis: piniginėmis išmokomis ir socialinėmis paslaugomis (Europos Sąjungos socialinėje statistikoje išskiriamos piniginės išmokos ir natūrinės paslaugos). Įvairios kompensacijos, lengvatos (pavyzdžiui, transporto lengvatos pagyvenusiems asmenims, mokesčio už vaikų ikimokyklinio ugdymo paslaugas lengvatos) taip pat yra socialinės paramos dalis. Socialinės paramos piniginėms išmokoms galima priskirti minimalių pajamų palaikymo pašalpą, vaiko globos pašalpą be tėvų likusiems vaikams, būsto šildymo, komunalinių mokesčių ir kitas kompensacijas, našlaičio įsikūrimo pašalpą ir kita. Socialinės (arba natūrinės) paslaugos apima vaikų, senelių ar neįgaliųjų globą (socialinė globa) globos namuose (globos įstaiga), pagalbos namuose paslaugas, socialiai remtinų moksleivių nemokamą maitinimą, socialinės rizikos vaikams teikiamas paslaugas dienos centruose, nakvynės namų paslaugas socialinės rizikos asmenims ir kita (Lietuvoje šių paslaugų įvairovę reglamentuoja 2006 Socialinių paslaugų katalogas).
Didžiąją dalį socialinės paramos valstybė garantuoja tik labiausiai nepasiturintiems asmenims, todėl nustatant teisę į socialinę paramą atsižvelgiama į asmens (šeimos) pajamų ir (arba) turto dydį. Asmenims (šeimoms), kurių pajamos (turtas) viršija nustatytą ribą, piniginės išmokos neteikiamos. Socialinės paslaugos teikiamos tiems asmenims, kuriems nustatytas šių paslaugų poreikis, nors daliai asmenų (išskyrus be tėvų likusius vaikus, vaikus iš socialinės rizikos šeimų) šios paslaugos gali būti iš dalies mokamos (pagal pretendentų į socialinę paramą pajamų ir turto dydį). Socialinė parama gali turėti ir kitų tikslų, pavyzdžiui, plėsti neįgaliųjų socialinę integraciją, skatinti šeimos politiką. Tokiais atvejais pajamų ir turto testavimas vertinant teisę į socialinę paramą gali veikti kaip asmenų (šeimų) diskriminavimo veiksnys. Siekiant to išvengti tam tikroms socialinėms grupėms gali būti teikiama universali socialinė parama (nevertinant pajamų ar turto).
Socialinės paramos išlaidos finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Socialinės paslaugos taip pat gali būti finansuojamos labdaros lėšomis arba iš tų paslaugų gavėjų mokesčio už paslaugas. Socialinės paramos piniginės išmokos dydis darbingo amžiaus asmenims turi būti mažesnis už minimalųjį darbo užmokestį – kitaip gali susidaryti vadinamieji skurdo spąstai, kai mažėja socialinę paramą gaunančio asmens darbo motyvacija. Daugeliu atvejų socialinė parama negali būti ilgalaikė siekiant išlaikyti ir skatinti asmens motyvaciją pačiam rūpintis savimi. Socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški. Socialinių paslaugų mastas priklauso nuo asmens savarankiškumo (poreikių) vertinimo rezultatų: kuo asmuo mažiau savarankiškas, tuo daugiau socialinių paslaugų jam gali būti skiriama.
258