sociãlinė partnerỹstė, kolektyvinių darbo santykių dalyvių veikla siekiant patenkinti savo ir atstovaujamų asmenų interesus.
Tikslas, pagrindiniai principai
Darbo teisės normos negali pašalinti darbdavių ir darbuotojų interesų skirtumų, todėl išsivysčiusiose šalyse nustatomas šių skirtumų derinimo būdų ir priemonių mechanizmas. Jo tikslas yra sudaryti prielaidas darbuotojų atstovams (pirmiausia profesinėms sąjungoms) ir darbdavių atstovams (darbdavių organizacijoms) derybomis ir susitarimais patiems reglamentuoti savo teises ir pareigas, o valstybei ir jos institucijoms – tarpininkauti ir padėti spręsti nesutarimus.
Socialinės partnerystės šalys yra lygiateisės, vadovaujasi geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems abipusiams interesams, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus bei jų realaus įvykdymo principais.
Socialiniai partneriai
Socialiniais partneriais nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu iš vienos pusės laikomi tam tikro lygmens profesinės sąjungos ar jų organizacijos, iš kitos pusės – darbdavių organizacijos. Socialiniais partneriais darbdavio (tam tikrais atvejais darbovietės) lygmeniu iš vienos pusės laikomas darbdavys, iš kitos pusės – darbuotojų atstovai (profesinė sąjunga ar darbo taryba).
Socialinė partnerystė Lietuvoje
Lietuvoje Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, savivaldybės institucijos socialinės partnerystės šalimis laikomos tada, kai jos veikia kaip darbdaviai ar jų atstovai, t. p. kai partnerystė vykdoma trišaliu pagrindu (trišalė partnerystė).
Socialinė partnerystė įgyvendinama keliomis formomis. Darbdavio lygmeniu darbo taryba (tam tikrais atvejais profesinė sąjunga) dalyvauja informavimo, konsultavimo procedūrose, kai darbdavys yra įpareigotas informuoti darbuotojus ir konsultuotis su darbuotojų atstovais prieš priimdamas darbuotojams svarbius sprendimus (pvz., dėl verslo perdavimo, dėl grupės darbuotojų atleidimo ar tvirtindamas vidaus taisykles). Darbuotojų atstovų įtraukimas į darbdavio sprendimų priėmimą padeda geriau atstovauti darbuotojų interesams ir priimti labiau subalansuotus bei tvarius sprendimus.
Kolektyvinių derybų inicijavimas, vedimas ir kolektyvinių sutarčių sudarymas – antra socialinės partnerystės forma, kuri vyksta tiek nacionaliniu, ūkio šakos ar teritoriniu, tiek ir darbdavio lygmeniu, tačiau joje darbuotojams atstovauja tik profesinės sąjungos ar jų organizacijos. Įgyvendinant šią formą darbdaviai ir darbuotojų atstovai susidera dėl darbuotojams taikomo darbo užmokesčio bei kitų svarbių darbo sąlygų ir tai įtvirtina kolektyvinėse sutartyse.
Socialinė partnerystė gali būti įgyvendinama ir nesudarant kolektyvinių sutarčių, tuo atveju aktualūs darbo, socialiniai ir ekonominiai klausimai aptariami ar sprendimai priimami nuolat veikiančiose dvišalėse, trišalėse tarybose ir komisijose. Reikšmingiausia tokia institucija Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos trišalė taryba, kurioje nagrinėjami visi darbo įstatymų pakeitimai, tariamasi dėl minimalaus darbo užmokesčio dydžio ir kitų darbo sąlygų.
-Lietuvos Respublikos trišalė taryba; -Trišalė taryba
3214