sociãlinė pažangà, sociãlinis progrèsas, visuomenės ekonominės, politinės ir socialinės struktūros pokytis, reiškiantis istorinį tobulėjimą. Socialinė pažanga yra aksiologinė (vertybių teorija), normatyvinė sąvoka, apibūdinanti vieną svarbiausių raidos kriterijų. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo R. A. Nisbeto teigimu, pažangos idėja aptinkama dar antikoje. Istorinio tobulėjimo ir pažangos idėjas plėtojo Augustinas, Tomas Akvinietis, bet tik nuo 18 a. socialinė pažanga tapo šiuolaikinio vakarietiško mąstymo viena svarbiausių sąvokų. Socialinės pažangos tyrimai susiformavo Šviečiamajame amžiuje istorijos filosofijos kontekste (tyrė prancūzų filosofai Voltaire’as, A. R. J. Turgot, A. de Condorcet, Didžiosios Britanijos ekonomistas ir filosofas A. Smithas, vokiečių filosofas I. Kantas) ir buvo grindžiami tikėjimu žmogaus nuoseklaus proto visagalybe, jo beribių galimybių, visuomenės ekonominę ir socialinę plėtotę lemiančio mokslo pažanga. Socialinės pažangos sampratai būdinga deistinis (deizmas) tikėjimas į gerąją Dievo Apvaizdą, optimistinis požiūris į žmogaus gyvenimą ir likimą, tikėjimas, kad žmonijos istorija plėtojasi moksliškai numatomomis pakopomis ir nėra chaotiška, kad socialinė pažanga sukurs visuomenės gerovę, kad žinios yra socialinės pažangos svarbiausia sąlyga, t. p. tikėjimas žmonijos galutiniu tobulumu. 19 a. socialinės pažangos teorija perėmė 2 pasaulietiškas idėjas: tikėjimą pažinimo galia ir istorijos dėsniais. Prancūzų filosofas A. Comte’as socialinę pažangą laikė socialinės evoliucijos fundamentaliu dėsniu, vokiečių filosofas G. W. F. Hegelis socialinę pažangą aiškino metafiziškai kaip neišvengiamą ir laipsnišką absoliutinės dvasios savižinos procesą, būdingą su prieštaravimais ir įtampa susiduriančiai žmonijos pažinimo raidai. Socialinė pažanga, kaip šiuolaikinės visuomenės socialinės raidos tikslo samprata, grindžiama įvairiomis ideologijomis ir teorijomis: liberalizmu (A. de Tocqueville’is, J. S. Millis, H. Spenceris), radikalizmu (jakobinai, socializmas, marksizmas), konservatizmu (E. Burke’as, L. G. A. de Bonaldas, F. R. de Chateaubriand’as, J. de Maistre’as). Liberalioji ideologija socialinę pažangą siejo su individų ekonominių ir politinių teisių plėtra (Didžiosios Britanijos mokykla), individualaus proto ir dvasios išlaisvinimu iš religinių ir tradicinių senosios tvarkos santykių (Prancūzijos mokykla). Radikalizmas socialinę pažangą tapatino su žmogaus išlaisvinimu iš tironijos, nelygybės ir religijos, siejo su politinės valdžios prievartiniu užgrobimu (net teroru), jos apvalymu ir panaudojimu žmogaus ir institucijų atnaujinimui, tikėjo protu formuojant naują socialinę tvarką. Konservatyvioji mintis griežtai kritikavo socialinę pažangą ir neigė jos istorinę perspektyvą, grindžiamą prielaida, kad egzistuoja vieninga žmonija, kuri panaši į pavienį žmogų ir pamažu tobulėja. Anot konservatorių, technika, demokratija, individualizmas, lygybė dažnai tampa pražūtingomis jėgomis, nes griauna dorovę, įaudrina mases, pažadina žmonėse glūdintį despotizmą, skleidžia visuotinį susvetimėjimą ir individų atotrūkį nuo savo tapatybės šaknų.
Šiuolaikiniai socialiniai mokslai socialinės pažangos teoriją kritikuoja ir net atmeta dėl socialinės raidos supaprastinimo, teleologiškumo (teleologija) ir vertybinio aspekto, kuriuo remiantis Vakarų civilizacijos raida sutapatinama su visos žmonijos raida. Teigiama, kad mokslas nepadaro žmonių laimingesnių ir net gali kelti grėsmę visai žmonijai. Vadinamiesiems antiprogresyvistams (neigiantiems socialinę pažangą) galima priskirti austrų filosofą K. R. Popperį (socialinės pažangos neigimą grindė istoricizmo kritika), Izraelio sociologą Sh. N. Eisenstadtą (tyrė daugialypes modernybes). Socialinės pažangos idėjos atgimimas sutapo su laipsnišku krikščioniško tikėjimo nuosmukiu. 20 a. 6–7 dešimtmetyje socialinę pažangą savaip atgaivino modernizacijos teorijos, kurios teigė, kad visuomenės neišvengiamai industrializuojasi, todėl joms būdingi universalūs ir numatomi ekonominės, socialinės ir politinės kaitos elementai (urbanizacija, biurokratizmo išplitimas, masinė švietimo ir formalių jo lygių, piliečių dalyvavimo politikoje ir visuomeniniame gyvenime plėtra, profesijų įvairovė). Pripažįstamas ir socialinės pažangos sąlygiškumas individualios laisvės plėtros, gyvenimo trukmės ilgėjimo, gyvenimo lygio kilimo, visuomenės sveikatos, demokratizacijos ir kitais atžvilgiais, atmetamas vienodas ir visapusiškas visuomenės tobulėjimas. 19 a. vakarietiško pažangaus mentaliteto sukurtą radikaliąją socialinės pažangos teoriją iki 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos konservatyviai plėtojo sovietų politika ir ideologija, tikėdama socialinės evoliucijos dėsniais, ignoruodama vis labiau įsisąmoninamą mokslinio ir ypač socialinio pažinimo bei socialinės raidos numatymo sudėtingumą, mokslo ir pramonės plėtros neigiamus ekologinius padarinius, institucinėmis priemonėmis stabdydama piliečių dalyvavimo plėtrą ir neigdama modernizacijos sukeltas socialines problemas (susvetimėjimą, socialinių institucijų silpnėjimą, asmens ir grupės tapatybės problemiškumą ir kita). Pagal sovietinę ideologiją interpretuojama socialinė pažanga sujungė visas kada nors gyvenusias tautas į vieną socialinės evoliucijos seką, kurios priešakyje buvo SSRS ir visas socialistinių valstybių blokas.
Šiuolaikinėse socialinėse teorijose socialinė pažanga siejama su didėjančia visuomenės gerove. Socialinė pažanga, modernizacija, žmogaus raida ir kitos sąvokos tampa beveik sinonimais, todėl socialinė pažanga sąlygiškai apibūdinama visuomenės gerovės įvairiais indeksais, kurių turinys tiesiogiai susijęs su pačios visuomenės ir jos raidos pažinimu. Pvz., Jungtinės Tautos naudoja žmogaus raidos indeksą (būsimo gyvenimo trukmė, raštingumas, BVP), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas R. J. Estesas – išsamesnį svertinį socialinės pažangos indeksą (40 socialinių rodiklių, sugrupuotų į 10 skyrių: švietimas, sveikata, lytis, gynybos išlaidos, ekonomika, demografija, aplinka, socialinė situacija, kultūros įvairovė, gerovė), autentiškas pažangos indeksas grindžiamas ekonominės gerovės, darnios plėtros ir kitais rodikliais. Jais remiantis ne tik apibūdinama visuomenių sąlyginė raida, bet ir aiškinami visuomenių politiniai ir kiti pokyčiai. Pvz., 2010 12 18 prasidėjęs vadinamasis Arabų pavasaris (protestai, sukilimai, revoliucijos arabų šalyse) aiškinamas kaip įtampos tarp raštingumo, aukštojo mokslo prieinamumo didėjimo (jis gali būti nustatytas žmogaus raidos indeksu ir sąlygiškai išreiškia socialinę pažangą) ir anachronistinių autokratinių bei absoliučių monarchijų valdymo formų padarinys.
L: J. B. Bury The Idea of Progress: An Inquiry into Its Origin and Growth New York 1955; M. Granovetter The Idea of „Advancement“ in Theories of Social Evolution and Development / American Journal of Sociology 1979 nr. 85(3); R. Nisbet The History of the Idea of Progress New York 1980.
2188