sociãlinė pedagògika, edukologijos šaka, tirianti žmogaus ugdymo tam tikromis sąlygomis būdus, metodus, turinį, priemones ir nurodanti jų taikymo galimybes.
Tyrimų objektas
Socialinė pedagogika nagrinėja ugdymą kaip socialinį reiškinį, kurį lemia ekonomikos, kultūros, buities veiksniai, tradicijos, papročiai ir kita. Tiria socialinio ugdymo istorinę, kultūrinę raidą ir nustato jos dėsnius, prognozuoja tam tikros visuomenės, jos grupės ugdymo pobūdį ateityje. Socialinė pedagogika apima aplinkos (šeimos, mokyklos, kolektyvo, vietovės, gamtos, visuomenės, kultūrinės aplinkos, bendraamžių, formalių ir neformalių grupių ir kita) įtaką asmenybės formavimuisi, paralelinio ugdymo (mokyklos, neformalaus ugdymo įstaigų, užimtumo ir laisvalaikio, radijo ir televizijos ir kita), mokyklinio ugdymo (sistemos, tikslų, pobūdžio, turinio krypčių, metodų, priemonių ir kita) svarbą ir organizavimą, socialinės pagalbos (globos, visuomeninės veiklos, reabilitacijos, konsultacijų, nusikalstamumo įveikimo ir kita) įtaką, ekologinio ugdymo (žmogaus ir gamtos santykių, gamtosaugos ir kita), ekonominio ugdymo (auklėjimo šeimoje, ekonominio švietimo ir kita), mokyklos ryšius su gyvenimu (anksčiau, dabar, ateityje, individualius, grupės, visuomenės, ekonominius, dorovės ir kita), laisvalaikio, žmogaus savišvietos ir saviauklos problemas vykstant mokslo ir technikos pažangai, švietimo tradicijas ir kita.
Kitaip nei bendroji pedagogika (tirianti ugdymo objektą, dalyką, tikslus, uždavinius, turinį, bendruosius metodus, ugdymo tyrimo metodologinius pagrindus ir kita), socialinė pedagogika nagrinėja žmogaus rengimo gyvenimui problemas konkrečiomis gyvenimo sąlygomis atsižvelgdama į visuomenės grupes, siekia ne tik organizuoto mokymo, bet ir perduoti ugdytiniams socialinę patirtį, sudaryti sąlygas asmenybei tobulėti, ugdyti socialines kompetencijas ir socializaciją.
Sąsaja su kitais mokslais
Socialinė pedagogika yra glaudžiai susijusi su sociologija, socialine psichologija, pedagogine psichologija, biologija, antropologija, psichiatrija, kitais mokslais, kultūra, menu, nes visos žmogiškojo pažinimo sritys, žmogaus veiklos priemonės, būdai ir žmonių tarpusavio santykiai tiesiogiai veikia ugdymą ir patį žmogų.
Ištakos ir raida
Socialinės pedagogikos ištakos siejamos su pirminiais žmonėmis, kurie turėjo burtis į grupes, veikti bendrai, kad galėtų garantuoti savo egzistavimą. Jaunosios kartos ugdymu rūpinosi ir visa bendruomenė.
Antikos filosofai Demokritas, Platonas, Aristotelis žmogaus rengimą gyvenimui glaudžiau siejo su aplinka (visuomene, gamta) pabrėždami ugdymo praktinį pobūdį: išmokyti valdyti valstybę, tvarkingai elgtis su gamta, tobulinti žmogaus prigimtį. Antikoje atsiradę socialinės pedagogikos teoriniai pradai ankstyvaisiais viduramžiais sunyko. Bažnyčia, kuri kontroliavo visuomenės kultūrinį, dvasinį gyvenimą, transformavo mokyklą, mokymo turinį ir organizavimą: vaikus mėgino atskirti nuo aplinkos, buvo steigiamos uždaros mokyklos prie bažnyčių, vienuolynų ir vaikai rengiami gyvenimui dirbtinėje aplinkoje, atskirti nuo visuomenės, net nuo šeimos, kad išoriniai veiksniai nedarytų nepageidaujamos įtakos besiformuojančiai asmenybei.
Renesansas iškėlė žmogų kaip didžiausią vertybę, todėl ir jaunosios kartos rengimo gyvenimui esmę sudarė harmoningos asmenybės ugdymas: buvo derinamas fizinis, protinis, estetinis, dorovinis auklėjimas, taikomas protingo individualizmo principas, ugdymas mokykloje organiškai sietas su visuomenės gyvenimu (Vittorino da Feltre, F. Rabelais, Erazmas Roterdamietis, T. More’as ir kiti). 16–17 amžiuje socialinės pedagogikos prigimtį ir paskirtį pabrėžė ir plėtojo F. Baconas, kėlęs juslinį pažinimo metodą. T. Hobbesas atkreipė dėmesį į visuomenės reiškinius ir sukūrė sensualistinę žmogaus psichikos teoriją.
Socialinės aplinkos įtaką ugdymui pabrėžė J. Locke’as. 18 amžiuje J.‑J. Rousseau teigė, kad socialiniai ir kultūriniai sąmonės pradai tik papildo individualybę, todėl pasisakė už laisvąjį ugdymą (prigimtinis auklėjimas). Žmogus prilyginamas gamtai, sudievinamas, išaukštinama jo individualybė, bet jis nėra atitrūkęs nuo žemės, visuomenės, geba pažinti ir gerbti save ir kitus žmones. Socialinės pedagogikos idėjos ypač ryškiai atsispindėjo socialistų utopistų darbuose (R. Owenas). Jie ugdymą vertino kaip svarbiausią būdą keisti visuomenę, gerinti žmonijos papročius, gyvenimą, tvirtino, kad didžiausią įtaką žmogui daro visuomenė, socialinė aplinka.
Klasikinės pedagogikos kūrėjai (J. A. Komenský, J. H. Pestalozzi, J. F. Herbartas) plėtojo ir gilino bendrosios ir specialiosios pedagogikos teiginius besikeičiančiomis visuomenės politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis gyvenimo sąlygomis. Specialiosios pedagogikos terminą 1834 pirmą kartą pavartojo vokiečių pedagogas F. A. W. Diesterwegas. Specialiosios pedagogikos reikšmė itin išryškėjo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje plečiantis mokslo ir technikos pažangai. Be mokyklos, atsirado daugiau masinės informacijos priemonių, švietimo ir kultūros įvairių įstaigų, padėjusių kelti visos visuomenės socialinę kultūrą. Pragmatinės pedagogikos atstovo J. Dewey teigimu, mokykla turi organiškai sietis su socialine aplinka, savo veiklą organizuoti artimos aplinkos pavyzdžiu. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir pedagogas Theodore Burghardas Hurtas Brameldas (1904–1987) dar labiau pabrėžė socialinį mokyklos vaidmenį, vadinamosios socialinės partnerystės, telkimosi apie lyderį svarbą. P. Natorpas teigė, kad ugdymas yra socialiai apibrėžtas, vaiko asmenybės formavimąsi lemia ne tik prigimtis, bet ir socialinio gyvenimo sąlygos, o šios – ugdymą. Visuomenę sudarančių individų tarpusavio nesutarimus lemia sąmonė, todėl ugdymo uždavinys – šalinti nesutarimų priežastis, formuoti visuomenės vienybės idėją. Pasak jo, socialinė pedagogika ypatingą vietą turi skirti šeimos tyrimams, vaiko gyvenimui šeimoje pažinti, derinti mokyklos ir šeimos veiksmus formuojant visuomeninę sąmonę, siekti idealios dorovės, telkiančios individus į visuomenišką bendriją.
20 amžiaus viduryje atsirado socialinės pedagogikos įvairių krypčių ir mokyklų: pedagoginė sociologija, ugdymo sociologija, auklėjimo sociologija, lavinimo sociologija, švietimo sociologija ir kitos. Vienos kryptys daugiausia nagrinėja įvairių užmokyklinių švietimo, kultūros įstaigų, jaunosios kartos ir visų žmonių socializavimą konkrečios aplinkos sąlygomis, kitos analizuoja bendrąsias socialines švietimo kryptis, trečios – auklėjimo sociolines problemas ir kita. Jos artimai sąveikauja su įvairiomis filosofijos, ypač sociologijos, šakomis ir mokyklomis. Plačiau imta suprasti ugdymo objekto, turinio, organizacinių formų ir metodų sąvokas, mokyklos, kultūros įstaigų ir aplinkos, visuomenės, mokytojų ir kitų specialistų sąveiką ir bendradarbiavimą. Pedagoginiai ir sociologiniai tyrimai parodė, koks sudėtingas pedagoginis procesas, jo negalima riboti vien mokykla, mokytojo, mokinių veikla ir jų tarpusavio santykiais.
Socialinė pedagogika Lietuvoje
Lietuvoje socialinės pedagogikos klausimus nagrinėjo S. Daukantas, J. Šliūpas, J. Šernas, J. Geniušas ir kiti.
St. Šalkauskis pasisakė už asmens integravimą į visuomenę lygiateisiais pagrindais. Pasak jo, sintezės nebuvimas tarp individualaus (klasikinė pedagogika) ir visuomeninio (fašistinė, komunistinė pedagogika) ugdymo sukelia ir aštrina individo ir visuomenės prieštaravimus, kurie ir veda į karus, revoliucijas ir kitus visuomenės kataklizmus. Jis siūlė visą pedagogikos mokslų sistemą remti socialine teorija.
J. Vabalas‑Gudaitis 1929 sukūrė socialinės sąveikos pedagoginę sistemą. Sąveiką jis laikė visuotiniu dinamišku tikrovės dėsniu, į žmogų žiūrėjo ne tik kaip į individą, biologinę būtybę, bet ir kaip į dinamišką sistemą, determinuotą pedagogiškai ir socialiai, santykiaujančią su aplinka, kuri nuolat veikia žmogų, daro jam didžiulę įtaką, nes tik socialinis gyvenimas išugdo psichiką. Remdamasis istorine santykių raida, J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė, kad kuo mažiau kultūringa tauta, tuo didesnis viešosios nuomonės despotizmas, tuo labiau asimiliuojamas žmogus.
Vydūnas teigė, kad žmogui tobulinti labiausiai pritaikyta mokykla, nes ji geriausiai perteikia mokslo žinias, formuoja estetines, dorovines pažiūras. Per žmogaus tobulėjimą tobulėja ir tauta, visuomenė, todėl mokykla turi atitikti laiko ir vietos sąlygas, vietos žmonių papročius, tradicijas, žmogaus, visuomenės gyvenimo tikslus.
J. Laužikas mėgino atskleisti aplinkos įvairių veiksnių įtaką žmogaus ontogenezei. Genais perduodamos tėvų savybės, materialioji aplinka veikia fizinį, netgi psichikos formavimąsi ir brendimą, socialinė aplinka turi įtakos ir fiziniam, ir protiniam vaiko brendimui. J. Laužikas savo darbuose nagrinėjo socialinio, kultūrinio ugdymo klausimus, organizavo kompleksinius mokinių tyrimus įvairiais aspektais (gyvenančių miesto, kaimo sąlygomis, skirtingose šeimose, turinčių nevienodas socialines, buities sąlygas) ir nustatė, kad mokyklos darbas, mokinių pažangumas, jų elgsena daug priklauso ir nuo socialinės aplinkos, buities.
20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje socialinės pedagogikos klausimus nagrinėjo Z. Bajoriūnas, B. Bitinas, L. Jovaiša, Dalia Ramutė Karatajienė, I. Leliūgienė, J. V. Uzdila, J. Vaitkevičius.